Už stiklo

Nevirpėk, širdie, traukinio dundesio talžoma,
Permatomų stiklų su vandens lašeliais pridusinta,
Virpančio aušros riksmo nurausvinta, išmušta
Dėmėmis lyg ruduo, lyg pilkas vanduo po tiltu,
Lyg veidrodis nemeluojantis: juk ne tu gražiausia, ne tu.

Atkeliavusi nevirpėk, širdie, apniukusių debesų karūną
Nusiskink pro stiklą, rankomis prisiglaudusi iškeliauk
Baltais knygų puslapiais, raudonom žarijom pro rūką

Į kvepiančią raganos trobą, kur krosnis karšta ir degina,
O didžiuliai ugnies liežuviai kelią parodę praryja galvą.
Tada bėk, širdie, bėk į tamsų, šiugždantį pilną mišką,
Pro slibinus, šimtakaklių gyvačių geluonį ir medžių rankas
Apsivijusias, netikėk ir bėk per devynis kalnus ir ežerus,
O drakoną išvydusi nedrebėk, bet tvirtai suėmusi kardą
Sulaikyk išgaląstą uodegą ir nukirsk jo gražiausią galvą.

Tada bėk, širdie, bėk per tamsų, šiugždantį pilną mišką
Ir dangaus karūna dabinkis anapus stiklo.