Meldų čežėjimas

Laukiu kiekvieną vakarą
Tavęs, pusnuogio,
Su drobiniu švarku
Ant pečių,
Kiekvieną vakarą, temstant,
Po dienos darbų
Užeinančio į
Mano kerėjimų
Karaliją,
Mano kuklią meldų
Buveinę,
Mano šaltą bedugnę
Kūdrą
Nuplauti nuovargio,
Panirti į želiantį
Dumbliais vandenį,
Sudrumsti savo gyvybe
Mano atšalusią vienatvę.

Laukiu kiekvieną vakarą
Tavęs prisidengusi
Savo bergždžią
Buvimą šlapiais plaukais,
Raizgiais lelijų pirštais,
Pūvančių meldų kvapu.
Stebiu tave iš tolo,
Bet nedrįstu
Pašaukti vardu-
Laumių pavadintieji
Negrįžta.