Rimbaud

Keturiasdešimt metų pardavinėju ginklus, prakeiktasis Verlaine.
Nukrenta į kopų išnaras vienintelis kalendoriaus lapas,
garbanom blakstienų nebelytėsi, mylimasai.

Aplipus krauju barzda, krumpliai gūrinę motiną.
Oranžinį žiedlapį rožės įsegei kanarėlei į antakį, -
jos pelijančius trupinius lesi žvaigždės prieblandoj.

Dykumoje nežydi mėnulio sodai, paukščiai negieda.
Skorpiono lėliukių mėlyje skęsta baikščios dienos
ir gelsvieji driežai, medžiojantys salamandras.

llgesiui šaltinio vandens ir tavo greit rūdijančios sielos
šliaužioju po jūros kapus, apsigaubęs atminimų skara.
Bulonės miško valtelės dugne gal alsuoja žuvis...

Tuomet ne keliais- kryžkryžiais- nusėlinęs per dykumą,
iškasiau šulinį po žydinčiu šalaviju ir nuskendau.
Parako ugniai lenkias kupranugarių lėtumas ir mes?

Nesuskaičiuojamas dulkių vėjas- raustančios šviesos nėra.
Mėnulyje gieda stiklo sparnuotis migloms,
smilčių kauburėliais užgulęs ausis.

Rytais pamirštu vakarėjantį veidą - ruduo per smėlį atbrenda.
Snaiguliuojant aguonoms geriu jų rausvą pieną,
sutepu ginklą alyvom.

Saulėgrįžos giesmių Viešpatie, kruvinais gėlių marškiniais,
salstelėjęs ašarų vanduo, palieki mane. 
Keturiasdešimt metų matau smėlyje dvi pėdas? 

Nešu ant pečių tave.