Stotelė

Žiūriu į vieną tašką,
Dar valandą žiūrėt galėčiau,
Ranka parėmus galvą,
Alkūnėmis į stalą.

Į stalą, ant kurio
Dundėjo pyktis kumščių traukiniais,
Kvepėjo šventiniai pyragai.

Jų trupinius kita ranka žeriu į bėgių tarpus.
Veltui. -
Nenuties asfalto.
Ir žiūriu į vieną tašką,
Kertėj paskendusį
Ir mažą, mažą.
Ten dunda mintys traukiniais,
Veždamiesi trupinius šventinių pyragų,
Ir kumščių dėžę vieną kitą,
Auksą, bronzą ir sidabrą.

Kuo užkliuvo man tas taškas
Paprastoj kertėj?
O gal tai dar viena stotelė
Išsilaipint manoms mintim?

Žiūriu į vieną tašką,
Dar valandą žiūrėt galėčiau.
Kramsnoju trupinius tų šventinių pyragų,
Prisimenu kumščius,
Pati save kumščiuoju.
Ir jaučiu, kaip skirstau viską
Grieštai į auksą, bronzą ir sidabrą.