girdžiu kaip aidas
konduktoriaus švilpuko,
skrajoja atplaišom
boro garuose
pranešinėja stotį
aš slapstausi
nuo pasaulio
nuo tavęs
dėlionę išmetu
į purvą
tavo veido
vagono tamsoje
sudžiūvus senė
rašo sklandžiai
"aš nors kurčia,
suprantu
nepamiršai
matau iš liūdno tavo veido".
dėlionė galvoje
gyslomis
ilgesį išrašo
nuslenka į kaulus
drąsko širdį
alkana aistra
meluoju
dusdama
dundant metaliniams ratams
artėju - tolstu
ir kaip visada
skubu į stotį
Dievui pasiteisint,
puiku kaip viskas
kai tavęs nėra