ah...

Diena – pelenai, uždaryti į rudenio urną
Tiktai atmintis – tavo veidas, mylėtas mažai?
Argi beprasmybė – tas lašas raudonas į purvą?
Akimirka laimės – ar meilės išblukę dažai?

Dejuoja ir skundžiasi – kas? – pro stingstantį purvą,
Gal mintys – lyg paukščiai, ištroškę lašelio rasos?
Gal žodžiai – vaiduokliai, negalintys grįžti į burną, -
Našlaičiai laiškai tarsi prieglaudoj, stalčiuos tamsiuos?..

Senamiestis, čerpių stogai, mano praviras langas…
Tai – viskas, nes laikas lyg trauktų į gelmę vanduo,
Nematomas takas į šiaurę, per verdantį dangų
O ten – buvęs laužas – raudonas šermukšnių ruduo