Vėjo Nuotaka

Naktis tokia keista.
Ir rytas.
Pro langą pravirą vėsa
Įsmuko nekviesta -
Nespėjau uždaryti.
Tai kas.
Tik užsimerkiau -
Nenorėjau jos matyti,
Ir vėl kartu su raudona,
Grėsmingai kylančia
Tiesos dėme danguj,
Su ašara karčia,
Nuskendusia aluj.
Tačiau nurimti negalėjau -
Vėjo Nuotaką mačiau -
Ant aukšto kalno,
Ant nuogos uolos
Ji laukė vėjo.
Atgręžusi į saulę veidą,
Rankom užlaužtom
Ir išsidraikiusiais plaukais.
Jos svajos nebeskraido -
Inkliuzais virto įspaustais.
Tačiau
Ji laukė vėjo.
Ant aukšto kalno,
Ant nuogos uolos
Ji laukė amžinai.
Ne to,
Kurs išsiverkęs liūtimi,
Beviltiškai nurimsta
Gluosnių lajose,
Bet to, kurs viesulu nakty
Ištirpsta
Horizontų gelmėse.
Ak, Vėjo Nuotaka keista!
O kažkada,
Žaibų ir vėtrų sutuokta
Beribiuose laukuos,
Dievų palaiminta
Ir pasmerkta.
Tai kas.
Man nesvarbu kas ji.
Tik jos laukimas -
Su žodžiais, užrakintais mintyse,
Kumštin sugniaužtu švelnumu delnų,
Su viltimi
Užmerkta akyse,
Atmintimi, su karma atnešta.
Ir pamaniau,
Kad suprantu jos ilgesį,
Veikiau -
Tą sielos virpesį.
Tik gaila jos -
Nebeišaugs sparnai -
Jos rankos virto šakomis,
Sukaustyta uolos,
Nuo žemės nepakils-
Jos kojos virto šaknimis.
Tik mintys laisvos
Lyg drugiai sulyti,
Kurie numirs,
Nebesulaukę ryto,
Su nuoskauda,
Kad neišvydo
Kaip saulė raudona
Kartu su vėju kyla...