Rašyk
Eilės (78006)
Fantastika (2303)
Esė (1549)
Proza (10902)
Vaikams (2707)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Branda. Paauglystė. Pats sunkiausias gyvenimo tarpsnis. Vienturtis. Tėvų numylėtinis, pagrandukas. Raugėjau nesivaržydamas. Iš pradžių tėvams tai kėlė juoką, vėliau už tai bausdavo. Ne kartą teko ir lazdų per kuprą gaut. Taip be paliovos nervai buvo tampomi. Galiausiai kūnas neatlaikė. Liga – maištavimas, irzlumas, paranoja.
      Namai tapo atgrąsūs. Vengadvau jų. Ilgainiui grįždavau tik naktimis pernakvoti. Slampinėdamau per dienas po miestelio gatves nuo ryto ligi vakaro. Dažniausiai po geležinkelio stotį. Stovėjo ten nuošalyje tokia stotelė. Galima ten buvo pasislėpti, nuo pašalinių akių. Šmėžtelėdavo akyse vienas kitas normalus žmogeliukas, tačiau daugiausia bomžai arba jauni vaikėzai. Pastarieji paslapčiomis nuo tėvų atsivesdavo mergų ir lėbaudavo. Ragaudavo uždrausto vaisiaus. Ne kartą tai mačiau savo akimis. Nedarė efekto. Buvau matęs, kaip tai darė klasiokai. Tokių vengdavau,  tyčiodavos jie iš ilgų plaukų. Labiau buvau linkęs į vienatvę. Stotin eidavau vėlais vakarais, saulei leidžiantis. Žiūrėdavau  į pravažiuojančius traukinius – mąstydavau. Dažniausiai tekdavo bendrauti su bomžais. Dauguma buvo nepyktybiniai. Jų nebijojau. Kiek tiksliai jų ča buvo nepamenu. Kai kuriuos matydavau kiekvieną dieną. Dažnai užklysdavo į stotelę. Kalbindavo. Taip su keliais susidraugavau. Rūkydavome marihuaną, pasigardžiavimui užsigerdami degtine. Tėvų viršugalviai neatlaikė lyg dekoracijos puošėsi žilų plaukų kuokšteliais. Suvokiau esamą situaciją, dėl to liūdėjau. Jaučiausi kaltas.  Ne kartą bandžiau taisyti susidariusią situaciją, tačiau kas kart provokuojamas neatlaikydavau spaudimo. Per prievartą buvau vedamas pas psichiatrus bei psichologus. Ne tik kad nepadėjo, tačiau atsirado tarp tėvų ir manęs dar didesnis priešiškumas.
Nieko nesiskyriau nuo eilinių stotį valkataujančių vietinių bomžų. Nebaisu man ten buvo, niekas nelietė. Bijojau tik girtų vaikėzų. Bomžai dažnai pasiūlydavo išgerti, ar kanapės parūkyti. Rūkydavau. Gerdavau. Patiko. Vis dažniau. Apsirūkę šlykščiai šmaikštaudavo apie prostitutes, vyrų ir moterų organus. Tai kėlė didžiulį pasitenkinimą. Ar tai galima pavadinti iškrypimu, nežinau. Jai taip – toks buvau. Diskusijos trukdavo dažniausiai iki paryčių. Su kai kuriais stipriai suartėjau. Kartais prisidėdavo ir tokia Raimonda. Neišvaizdi mergina. Nosis stora, per stipriai išsišovusi į priekį. Akys siauros, nesimatė vyzdžių. Plaukai susidraikę, matėsi plikas pakaušis. Nekėlė jokių aistrų. Beveik visada ji sėdėdavo nuošalyje ir apie kažką svajodavo. Dažnai net nepastebėdavau, jog ji čia pat. Kodėl ji čia? Ką ji čia veikia? Ne kartą klausdavau bomžų. Šie kaip visada suraitydavo kokį nešvankų įžeidžiantį atsakymą, kurį dažniausiai kvatodami palydėdavome užmarštin. Aptarinėjome jos defektus jai prie akių, ši nekreipdavo dėmesio, tarsi mūsų negirdėdavo. Vadinome maitvanagiu, nes gyveno toje vietoje, kur stovėjo daugiausia šiuklių konteinerių. Tai bomžams kėlė didžiulį pavydą. Kiekvienas bomžas turėjo sąvą plotą, brautis į kito neleido orumas. Ne kartą mačiau savo akimis, kaip ji rausiasi tarp atliekų. Tuo metu buvo rytas, pats pusryčių metas. Tikriausiai pusryčiauja? Pagalvojau.
Jos tyli kaiminystė išdavė, jog ji vieniša.  Niekada nebuvau matęs su kitu žmogumi. Neturėjo nei draugų, nei draugių. Niekas draugauti tikriausiai su ja ir nenorėjo. Patyčių objektas - visi baidėsi. Sėdėdavo nuleidusi galvą rūpintojėlio poza ir kažką sau tyliai murmėdavo.
Kaip vaikui uždraustas saldainis, taip ir mane jos paslaptingumas kažkuo traukė. Kuo nežinau. Tai supratau būdamas blaivas, gana vėlai, nes dažniausiai būdavau apkiautęs nuo žolės arba girtas. Tą dieną sėdėjau ir kažkaip žvilgsnis užstrigo ties ja. Raimonda kaip visada sėdėjo savo poza. Sėdėjo ir nekrutėjo. Gal nebegyva pagalvojau. Net šiurpuliai per kūną perbėgo. Tačiau kas kart kūnas iš šalčio suvirpėdavo. Suvokiau, ji gyva.
      Susiklostė taip, jog nebegėriau trečią dieną. Rodos viskas net akyse prašviesėjo. Keista ir pačiam buvo. Nepaisant to, laiką leisdavau su bomžais. Regėjau, kaip vienam nuo alhogolio prasidėjo konvulsijos. Niekada nebuvau matęs. Išsigandau. Nebežinojau ką ir daryti. Po kiek laiko viskas atsistojo į savo vėžes. Tačiau aimanos vis dar buvo girdėti. Prasiverždavo spontaniškai.
Tuo metu, žvilgsnis buvo nukreiptas į Raimondą. Tada pirmą kartą pamačiau jos gilų ir skvarbų žvilgsnį, kurį dar lyg šiol pamenu. Pamačiusi, jog spoksau, susigėdo. Taip, po kelių sekundžių, jos jau nebemačiau. Kiek laiko nepamenu. Gal tris mėnesius, gal ilgiau.
    Buvo Velykos. Velykų antrą dieną su tėvais vykau į bažnyčią. Kaip visada motina apriekaištavo dėl netvarkingos aprangos, plaukų. Pastarieji, sutrumpino jai gyvenimą dvigubai. Kažkada šiuos bandė nukirpti net nakčia, miegant. Papirkinėjo pažįstamus, jog šie įkalbėtų juos nusikirpti. Mane tai beprotiškai siutino. Tuo metu, pamenu, sėdėjau mašinoje sukandęs dantis ir sau kartojau tvardykis, tvardykis, tu vienturtis sūnus. Ši užgauliojo toliau, intuityviai nerangiais piršais baksnojo į kievieną pakelyje sutiktą žmogų lygindama su manimi. Juočiausi klaikiai.
  Bažnyčia už geležinkelio. Kad ją pasiekti reikia pravažiuoti pro bėgius. Nuo jų gerai matyti toji vieta, kur leisdavau savo laisvalaikį. Tėvai nieko neįtarė, jog mėgdavau čia leisti laisvalaikį.
      Sukoncentravau žvilgsnį link tilto. Prisiminiau, jog jau dvi savaitės kaip čia nebuvau. Pastebėjau ant tilto grupelę susispietusių žmogiukščių. Šie kažką maukė. Tai išdavė jų grakštūs judesiai. Tilto papėdėje buvo daugybė šiuklių konteinerių, o prie jų binzinėjo ilgai nematyta Raimonda. Net širdis suvirpėjo man ją pastebėjus. Užvaldė neapsakomas jausmas. Užsimiršau. Tačiau po kiek laiko išgirstau motinos šlykščiai nemalonų balsą. Suvokiau tai apie Raimondą:
- Tu parše, ką nori būt panašus į šią apskretėlę! Bus tau šitaip per naktis valkataut.
Nieko neatsakiau. Tik linktelėjau galvą. Užvirė kraujas. Norėjau šokti iš mašinos ir pabėgti, tačiau susitvardžiau. Tuo metu keikiau likimą, kuris atrodė dovanojo ne motiną, o šėtoną. Bandžiau išmesti mintis, tačiau nepavyko. Įtikinėjau save, jog esu vienturtis jos sūnus, todėl turiu būti malonus. Prievartavau smegenis, tačiau save įtikint nepavyko. Įsivariau tik galvos skaumą.
    Prieš bažnyčia niekada nebuvau nusistatęs. Pamenu dar kai buvau mažas, su mačiute linksmai žingsniuodavome į pamaldas pestute. Pripasakodavo tada ji įvairių linksmų istorijų. Nuo to laiko laukdavau mišių kiekvieną sekmadienį. Po mišių, net lengviau atrodydavo ant dūšios.
Grįžus namo, tą vakarą, apsisprendžiau aplankyti geležinkelio stotį. Pasąmonėje kirzeno mintelė kažkaip ne apie senuosius bomžus, tačiau apie Raimondą. Prieš išeinant kaustė baimė. Kodėl nežinojau. Galiausiai pasiekiau stotį. Ant tilto nieko neradau. Šalia ežeriukas. Išvydau prie ežeriuko būrelį sėdinčių bomžų. Kai kuriuos atpažinau. Jie mane pastebėjo taip pat. Neturėdamas jokio noro, priėjau pasisveikinti. Linksmai krykštaudami kaip visada gražbiliavo. Privertė pasilikti. Vienas iš jų susuko suktinukę kanapių. Visi nekantriai laukėme ištroškę. Prabudo geidulys ir manyje.  Rūkymas prasidėjo. Niekas neatsisakė. Vienas iš jų pasakojo kaip taisyklingai laikyti kansarą, kitas aiškino, jog reikia mokėti rukyti, nes kitaip kanapių Dievas atseit gali nubausti mirtimi. Pasak jo, žmogus, negerbdamas kanapės susirgs astma ir uždus. Visi šias kalbas palydėjome juokais. Galiausiai prasidėjo kalbos apie tikrąją draugystę ir išdavystę. Jaučiau, jog taikoma man. Pradėjau jaustis nepatogiai. Iš pradžių situacija rodos buvo dar valdoma. Nujausdamas blogą pabaigą atsisakiau. Linksmi snukiai surimtėjo. Staiga smūgis į nosį. Praradau sąmonę. Kiek gulėjau nepamenu. Po kiek laiko atsipeikėjau. Bandžiau keltis. Nepavyko. Vėl priguliau. Iš lėto neskubėdamas švelniai padėjau galvą ant pievutės. Aplink nieko nebuvo. Atsijungiau. Praėjo kiek tai laiko. Atgavau sąmonę. Galva vis dar sukosi. Gulėjau aukštielnikas užsimerkęs. Staiga pajutau šalto vandens pliūkšnį. Atsipeikėjau.  Nesuvokiau kas vyksta. Tačiau buvau įsitikinęs, jog esu jau ne vienas. Galiausiai pramerkiau akis. Pro miglą išryškėjo Raimondos veido kontūrai. Ši apšluostė kruviną veidą. Iš nuostabos net praradau žadą. Niekada nebuvau iš taip arti jos matęs. Jis buvo ištikrųjų neapsakomai šlykštus. Ne šiaip negražus, tačiau neapsakomai šlykščiai negražus. Gėda prieš save, nesitikėjau, jog šis mergaičiukės defektas paveiks mane taip giliai. Tuo metu, sunku buvo jai net maloniai nusišypsot. Padariau tai dirbtinai. Ji tai suvokė. Susigėdo. Nejauku ir pačiam pasidarė. Padėjo atsistoti. Maudė visus šonus. Reikėjo jos pagalbos, nes vienas paeiti nesugebėjau. Galiausiai pasikvietė pas save. Sutikau. Eidami tylėjome. Nežinojau ką sakyti. Tuo metu, rodės tiek daug norėjau paklausti, tuo pačiu ir nieko.
- Ar dar toli, - staiga paklausiau
Ši linktelėjo galvą. Galiausiai prabylo. Apie ką kalbėjome nepamenu, tačiau įdėmiai klausiausi. Kalba buvo sklandi, maloni ausiai.  Žodžius iš jos lūpų girdėjau pirmą kartą. Pagaliau pasiekėme pašiūrę. 
    Namukas suręstas sienojais. Durys paremtos plonytėle kardono plokšte. Norint atsirasti viduje reikėjo ją pakelti. Tai padaręs atsidūriau namuko viduje. Kuklu. Nebuvo baldų, kampe stovėjo iš lentų suręstas staliukas. Ant jo storas pluoštas įvairiausių žurnalų. Sienos išpaišytos įvairiausiais hieroglifais. Šie puošė kambarį lyg dekoracijos. Jaučiausi pavargęs. Pasiprašiau paguldomas. Raimonda atnešė iš lauko pluoštą kartono gabalų ir patiesė juos ant žemės.
- Čia tu miegosi, - pasakė ji.
Nesiginčydamas stačia galva kritau į svetimą patalą. Neužilgo užsnūdau. Net nespėjau jai padėkoti už šios dienos pagalbą. Vidurnaktį prasibudinau. Niekaip nesimiegojo. Girdėjosi kaip palei kojas kažkas lakioja. Tai buvo žiurkės. Pasidarė nebejauku megoti, net baugu. Niekada nebuvau pratęs miegoti svetimoje vietoje, neišimtis ir šis kartas. Pakėliau galvą norėdamas apsidairyti. Kamputyje  išvydau žiburėlį, kuris nuostabiai apšvietė pastatytą altorėlį. Prie jo klūpojo ir namų šeimininkė. Ji nieko neįtarė. Galvojo, jog miegu. Meldžiasi pagalvojau. Rankose, tuo metu, įžvelgiau rožančių. Suintrigavo. Stebėjau ilgai. Aušo. Tačiau ji vis dar klūpojo prieš altorėlį. Galiausiai nustojo. Staiga saujomis griebė žurnalų  iškarpas ir pradėjo jas drąskyti. Drąskydama kažką murmėjo. Murmėdama badė popiergalius kažkokiu virbalu. Tai truko neilgai. Tada išėjo į lauką ir užkūrė laužą. Šokdama aplink ugnį, degino iškarpas. Staiga akyse aptemo. Daugiau nepamenu. Tikriausiai palaužė nuovargis.
Prabudau. Namelis tuščias. Ant kardoninio staliuko Raimodos parašytas raštelis.  Jame ji pateikia savo biografijos faktus. Laiške ji rašo, jog ji jaučiasi pasmerkta, negalinti susitaikyti su šlykščia išvaizda. Todėl, Dievui davė įžadus, kuriais pasižadėjo atsiriboti nuo žmonių. Su jais nebendrauti. Šį pažadą ji sulaužiusi. Duoti įžadus, jai pataręs vieną naktį prisisapnavęs angelas. Pasak jo, Raimonda negalinti rodytis viešumoje. Per dienas turinti klūpoti prieš altorėlį ir kalbėti rožančių, tiek kartų, kiek per dieną pamato už save gražesnių žmonių. Neleistina ir spauda: žurnalai, laikraščiai, kuriuose galimos nuotraukos. Taip pasak Angelo, ji galinti jaustis kaip princesė. Niekas jos nematys ir neskaudins. Gink Dieve, jei išvys gražesnio žmogaus nuotrauką, tuomet greitai reikia sudraskyt  ir sudegint.
    Perskaičius laiško paskutinę skiltį -  net perbėgo šiurpas. Jame Raimonda išsiduoda koks jos amžius. Pamenu, dar kai bičiuliavausi su bomžais, ne kartą svarsčiau, kiek jai gakėtų būti. Atspeti nepavyko. Pasirodė ji daug jaunesnė nei tikėjausi. Laiške toliau rašė, jog nebegalėjusi taip ilgiau vienatvėje gyventi tarp keturių mūrinių sienų, kurios ją varė į neviltį. Todėl per dienas kalbdėvusi rožančių. Laiškelyje taip pat aprašo ir apie stoties bomžus, prie kurių priskiria ir mane. Ši kompanija jai buvusi artima dėl nedabaigtų cigarečių nuorukų ar kasiakų. Ji niekuomet nelaikė mūsų kultūringais žmonėmis, tačiau pabrėžė, jog buvome nuoširdūs. Ši inia pribloškė.
Praėjo daug laiko kaip jau niekas jos nebematė...
2005-03-07 13:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-10 23:09
NEgyva BĖDA_masTolikas
įveikiau:) kaip nesu prozos specialistas, tai ir pakomentuoti, nemoku. o šiaip tai neblogai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-10 09:56
Nyarlathotep
Neužpildai teksto detalėmis. Pvz, labai neaišku kodėl staiga veidas pasirodė šlykštus, kuri detalė. Ir t.t.. O pradžia - labai banali. Daug pauglišku darbų taip pradedama.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-08 15:01
Fatal Error
Hey puikus darbas. Gera ideja. Kraupi tikrove, deja... Kartais truksta loginio nuoseklumo.  Bet ai, geras...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-08 12:46
Homofaber
"Dažniausiai", "daugiausiai" - geriau atrodytų tekstas be panašių žodelių, "marichuana" geriau visur vadink "žole" jausis geriau slengas, "pravažiuoti pro bėgius" manau netaisyklingai" - rusiškas atitikmuo pavartotas "važiavo per bėgius" ar pan lietuvuškų atitikmenų galima pasieškoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-08 11:18
juodabalta
Atvirai, paprastai, suprantamai. Močnai. Skaudžiai. Liūdnai. Klausiamai. Ovidijiškai neatpažįstamai...
Jėga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-07 14:16
žirgullinis
kūrinėlis trenkia tokiu dirbtinumu, visiškai neįtikina skaitovo tokios situacijos egzistavimu. labai pertemptas ir nuobodokas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-10 23:09
NEgyva BĖDA_masTolikas
įveikiau:) kaip nesu prozos specialistas, tai ir pakomentuoti, nemoku. o šiaip tai neblogai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-10 09:56
Nyarlathotep
Neužpildai teksto detalėmis. Pvz, labai neaišku kodėl staiga veidas pasirodė šlykštus, kuri detalė. Ir t.t.. O pradžia - labai banali. Daug pauglišku darbų taip pradedama.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-08 15:01
Fatal Error
Hey puikus darbas. Gera ideja. Kraupi tikrove, deja... Kartais truksta loginio nuoseklumo.  Bet ai, geras...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-08 12:46
Homofaber
"Dažniausiai", "daugiausiai" - geriau atrodytų tekstas be panašių žodelių, "marichuana" geriau visur vadink "žole" jausis geriau slengas, "pravažiuoti pro bėgius" manau netaisyklingai" - rusiškas atitikmuo pavartotas "važiavo per bėgius" ar pan lietuvuškų atitikmenų galima pasieškoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-08 11:18
juodabalta
Atvirai, paprastai, suprantamai. Močnai. Skaudžiai. Liūdnai. Klausiamai. Ovidijiškai neatpažįstamai...
Jėga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-07 14:16
žirgullinis
kūrinėlis trenkia tokiu dirbtinumu, visiškai neįtikina skaitovo tokios situacijos egzistavimu. labai pertemptas ir nuobodokas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą