Pelenai- dregmėje

Geležine širdie- ten kur tu buvai, viskas atvirkščiai
Ir tau niekada nesinorėjo pažvelgt į tuos, kurie
Mato tave ir dovanoja tau- tai, ką turi geriausia
Savo širdyse.

Tau tik norėjosi tamsos - gerti iš kiekvieno kraują,
Paskutines gyvybės sultis,
Ir žinau, kad būdavo beprotiškai liūdna,
Kai neskambėdavo tavo miegantis telefonas.
Priešas - jis tau, o tu jam.

Iš tiesų- kai telefonas tampa priešu,
Man norisi sudegt, pakilt su pelenais ir krist.
Juk nieko iš pelenų nelieka- tik dulkės,
Dulkės dulkės dulkės...

Aš tartum dulkė, pakėlus bures, plaukiu link kranto,
Kurio niekada nepasieksiu.
Krantas- tai mintis, kuri yra neišsemema.
Nors ir iš pelenų aš būčiau, vilties neturėčiau,
Nepražūsiu- žinau, nes pelenai duoda pradžią gyvybei...