Paskendus krištole(paskutinis nakčiai)

Iškėlęs delną vakaro raudonio kupiną, 14
pro krištolą brendu, minčių nubėgu spiečiais, 13
brydžių net nepalikdamas. Virvutėm supinu,
sulopau kibirkštis vyzdžių - lai naktį kviečia.

Pro debesis ištrykšta liepos sniegas skiautėmis.
Užbado pirštai dangų, skylutes iškrapšto
tyloj, kurioj paskęsdami dievais mes jautėmės, -
nuspirt norėjom net žvaigždes nuo lovos krašto.

Melodiją sugėrėme ne tuo atodūsiu.
Ne toj natoj iššokome iš melsvo ryto.
Mane raikei akių blakstienomis, pagrobusi
juoku prispausdavai prie žemės. Rūbai krito.

Po kojom tavo klupdamas, sustingau nuodėmėj.
Barstei burtažodžius, o aš lipau altoriun.
Vienatvėje sunokinai nuodus, nunuodijai
vynu, nors aš spyriojausi, sakiau, - nenoriu.

Paskendęs krištole, prisimenu, kaip yriausi
simfonijom, piestu pro tavo pievos rėtį...
Buvau per senas gal, o tu dar nepatyrusi,
bet ar dievų medaus dar paragaut norėtum?