Tą karalystę valdė Šešios Pušys. Karalaitės. Jos buvo ypatingos. Galėjo vaikščioti. Galėdamos vaikščioti, žirgliojo po savo valdas žiemą ir vasarą. Pušys karalaitės buvo labai aukštos, už visus medžius aukštesnės. Savo ūgiu jos didžiavosi. Niekino visus - ir žmones, ir medžius, nes jie buvo žemesni už jas.
Kiekvieną kartą žmonės, pamatę ateinant Šešias Pušis karalaites, klodavo po jų išsiraičiusiomis pėdomis baltus rankšluosčius. Saugojo, kad nesusiteptų šakninės kojos. Pakloję rankšluosčius, jie nusilenkdavo ir žiūrėdavo tik į keistąsias pėdas. Pažvelgti aukštyn, į skrybėlėtas galvas, kurios siūbavo ant laibų kamienų, žmonės nedrįsdavo. Kartais karalaitės teikdavosi paberti iš savo kankorėžinių rankinukų riešutų. Riešutai buvo kaštonų dydžio. Suspėjusieji pagriebti nuo žemės pabertųjų karališkų riešutų džiaugdavosi, girdavosi, kartais susipešdavo. Tokios peštynės karalaitėms patikdavo.
Nors Šešios Pušys karalaitės galėjo vaikščioti visoje savo karalystėje, bet labiausiai mėgo buvoti karalystės viduryje. Vidurys lieka viduriu.
Vieną kartą jos nutarė apeiti visas valdas, apžiūrėti nuošaliausius kampelius. Eiti neskubėjo ir kol nuėjo į šiaurinį kraštą, atėjo žiema.
Šiaip taip per sniegą nubridusios iki nuošaliausio savo karalystės kaimo, karalaitės Pušys, kaip visada, pradėjo laukti pagarbos sau. Kaimiečiai net nepagalvojo, kad jos gali ateiti čia. Dar tokiu laiku. Jie neišėjo pasitikti, nepaklojo baltų rankšluosčių, o ramiausiai dirbo žiemos darbus namuose ir tvartuose. O! Kaip supyko Šešios Pušys karalaitės ant to kaimo žmonių! O!
Tuo laiku, pasitikrindama kelią lazdele, sniego provėža atsargiai ėjo akla mergaitė. Ji nugirdo kalbą. Sustojo. Klausosi. Karalaitės piktai kalbėjo apie šio kaimo žmones, o dabar pradėjo barti mergaitę. Kodėl ji joms nenusilenkia? Kodėl nežiūri į jų šaknines pėdas? Kodėl neskuba su rankšluosčiu?! Mergaitė pasuko iš sniego provėžos ir, pasitikrindama lazdele pusnis, atsargiai pribrido prie jų. Su lazdele palietė arčiausiai stovinčią. Paliestoji karalaitė Pušis įsižeidusi atšoko. Kitos karalaitės pradėjo mergaitę barti. Kur tai girdėta! Kur tai matyta! Niekas niekada nėra jų lietęs! Dar su lazdele! To betrūko, kad imtų barškinti karališkus kamienus! Pušys iš pykčio suvirpėjo. Net spygliai keli nubyrėjo. O ne, o ne! Gali ir visi nubyrėti! Kokios karalaitės be spyglių?! Nebenorėdamos, kad mergaitė vėl kurią paliestų, Pušys, purtydamos skrybėlėtas galvas, pradėjo bristi gilyn į pusnyną. Suspaudusios kankorėžinius rankinukus su riešutais, kiek galėdamos aukščiau pakėlė šakas. Na, jau ne, ta mergiščia negaus nė vieno karališko riešuto!
Mergaitė nusipurtė nuo rūbų sniegą ir pasakė:
- Pagalvok tu man - puikuolės aukštuolės! Iki šiol gyvenau be jūsų riešutų, gyvensiu ir toliau. O jūs, pikčiurnos, briskit atgalios ir be pagarbos. Sniegas rankšluosčiais jums bus!
Pati mergaitė nežinojo, kad jos žodžiai tokie užkalbingi! Vos tik pasakė - Pušys sumažėjo. Tapo net mažesnės už kitas pušis.
Taip iki šiol brenda Pušys per pusnynus ir išbrist niekaip negal.