skersvėjis

Čia skersvėjis tarsi poema nugulė ant tuščio pykčio,
Užmiršom naktyje žiemos užverti langą,
Jaučiu nedrąsiai link manęs jau imi strykčiot,
Sušalusi pirma skelbi paliaubas, šoki lovos tango.

Tik lyg tarp kitko veidu prigludai į plaukus,
Ir uosdama dar urzgiantį vyne drėkintą maištą,
Vyniojies rankomis per erogeninį odinį lauką,
Sugriauti barikadas, smeigiant tylų žodžio pleištą.

- Nepyk, - ausų būgneliuose nuskęsta aidas,
Rasotu liežuviu bandai sulaužyt išdidumo kaklą,
Ir ištirpstu iš  nugaros krūtų nudiegtas,
Taip kaip kietėju šlaunimis užspęstas.

Kapituliuodamas siurbiuos į lūpas,
Žemiau pietuos susigeriu tavy,
Ekstazėje link ryto supasi stebuklas,
Aušros nirvanoje užmiegame girti.

Šiltai sapnuodami alsuojame į vienas kitą,
Palaima po paklodėm žaidžianti slėpynių,
O skersvėjis valiūkas švilpauja pro langą,
Ir švilpaus iki pat devynių.