Apie kūną

Plaukai suradę vėją žaidžia paskutinį kartą
Veido porose skleidžiasi pernykščiai žiedai
Akys apžvelgia vokų neprisirpusią tamsą
Suklumpa žodžiai atsispyrę nuo lūpų sausų
Ir vyno pribėgę lengvai užsidega skruostai.
Nugaroj prayra siūlė, išsižioja tortūros, o
Pirštai pavargę kaip triremos irklai sukrenta
Ant krūtinės viršūnių, alpinisto nepaliestų.
Kojos vis dar vergauja palaidotam judesiui
Spragsi bėgti, geidžia šokių, tik ne pūti
Ir aplink jas vyniojasi kelias į Nekropolį
Į kiauradugnį, kur kūnas atsisako būti.


Aš saulės maištas prieš šešėlį
Aš šilkininko pėdsakas vandeny.
Manęs nė nebuvo, bet šįkart esu
Tarp sienos ir durų, tarp mėlyno ir juodo
Tarp savęs ir niekieno kūno.