Bokštas -6-



- Pabusk, Valera, pabusk, gana gulėti...

Valerijus Dimovičius sunkiai pramerkė akis ir pamatė baltas lubas.

“Kur aš? ” - pagalvojo. A, taip. Rusijos Federacija, Miestas, 20xx metai.

Pamažu pradėjo grįžti atsiminimai. “Senasis garnys”, draugų kompanija, prisižadėjimas eiti už užtvaro... Paskutiniai girdėti žodžiai
"Aš palauksiu čia, jūs eikit, apsižvalgykit"

rodos, Fedios...

Valerijus atsisėdo lovoje ir apsižvalgė. Jis sėdėjo kambaryje be langų, kuriame buvo tik metalinė lova, dvi dienos šviesos lempos palubėje (viena mirksinti) ir durys. Be rankenos. “Bent jau sienos ne minkštos” - niūriai dingtelėjo Valerai - “Vadinas, esu ne toks jau beviltiškas ligonis... gal dar išgydys... žmonės baltais chalatais”.

Į duris staiga kažkas pasibeldė, ir Valerijus automatiškai šūktelėjo “Užeikite, neužrakinta”, dar neištaręs “neužrakinta” suvokdamas šių žodžių ironiškumą. Pro duris įžengė žmogus, apsirengęs baltu chalatu.

- Sveikas, Valerijau. - tarė jis, - kaip tavo sveikata šiandien?

- Visai nebogai, daktare, tik va, neatsimenu nieko...

Žmogus pradėjo juoktis.

- Aš visai ne daktaras, Valerijau. Aš - vyresnysis operatorius Vasilijus Diatlovas. Vadink mane tiesiog Vasia.

- Vasia, sakykit... kur aš esu? - paklausė visiškai pasimetęs Dimovičius.

- Bokšte, Valera, bokšte esat. Ten, lauke, audra siaučia. Audra, kokios dar niekas nematė.

Valerijus sumirksėjo. Kokia dar audra?

- Sakykite, Valera, galima, aš prisėsiu? Ačiū. Kaip jūs įsivaizduojate audrą? Tamsūs debesys, liūtis, griaustinis ir žaibas, teisingai? teisingai. O tiesa, Valera, kaip jūs įsivaizduojate erdvėlaikį?

Valerijus išpūtė akis.



***



Du eiliniai kariai stovėjo Miesto stoties perone ir rūkė pigias cigaretes, kalbėdamiesi apie kažką nesvarbaus. Buvo pusė pirmos nakties, bet dangus buvo giedras ir šviesiai mėlynas, o ties horizontu dar raudonai žerėjo debesys.

Pati stotis buvo jau senokai apleista ir prišiukšlintose jos salėse tamsoje viešpatavo balandžiai, įskridę pro išdaužytus langus. Neveikiantys semaforai ir elektros laidai, jau kelinti metai neteikiantys elektros, niūriai bolavo prieblandoje.

- Įsivaizduok, tada ji man ir sako...

Kario žodžius pertraukė bildesys.

- Kas per velniava? - sušuko atsisukęs. Pro stotį dideliu greičiu lėkė karinis sąstatas su nepažįstamais skiriamaisiais ženklais. Kareiviai spėjo pamatyti tik nustebusį mašinisto veidą ir užrašą “Aukso orda 15844”.

Po pusvalandžio atėjusi pamaina rado vieną nusišovusį, o kitą sėdintį ant bėgių, linguojantį, ir be perstojo kartojantį “O tada jis tiesiog išnyko. O tada jis tiesiog išnyko”.



***



- Taigi, Valerijau. Dauguma erdvėlaikį įsivaizduoja kaip kažkokį audeklą. Tiesą sakant, ne taip jau smarkiai jie ir klysta. Tas audinys - daugiasluoksnis. Ksi efektas, hipererdvė - tiesiog kitas audinio sluoksnis, kita visatos variacija.
- Na, sakykim. Ir kas iš to, Vasia?
- Mūsų variacijoje Chimovičius atrado ksi-efektą. Kažkurioje kitoje variacijoje ksi efektą atrado Einšteinas ir pavadino hipererdve. Trečioje variacijoje niekas neatrado ksi efekto. Ketvirtojoje, vykstant karui, kažkas atrado ksi efektą, ir pagamino bombą. Hipererdvinę. Jūs įsivaizduojate, kas būna, kai sprogsta bomba? Trečiasis termodinamikos dėsnis - visi daiktai linkę į chaosą. Bomba tik paspartina natūralią entropiją. Taigi. O hipererdvinė bomba...

***

Vova eilinį kartą buvo labai neklusnus. Jis puikiai žinojo, kad negalima eiti į apleistas gamyklas, bet negalėjo pasirodyti esąs bailys, nes gaujoje nebuvo nė vieno bailio. O net Gogis, snarglius, kalbantis su baisiu akcentu, buvo gaujos narys.
"Eik už mašinų skyriaus. Pirmam koridoriuje pasuk į kairę, ir eik iki galo. Ten, gamyklos kieme, mes kai ką padėjome. Parneši - būsi gaujos narys. "
Ir visgi, Vovai buvo baisu. Naktį sėlinti apleistomis gamyklos salėmis, įsiklausant į kiekvieną krepštelėjimą, sustingstant, žinant, kad vienintelis tavo ginklas - tavo klausa - užsiėmimas ne iš paprastųjų. Štai ir jis, pirmasis koridorius. Vova pasuko į kairę. Pro durų angą koridoriaus gale matėsi nakties dangus, nusėtas žvaigždžių.
Gamyklos kieme gulėjo kombinezonas. "Aha" - pagalvojo Vova. - "dabar aš jį griebsiu, ir - bėgte atgal". Jis pribėgo, jau norėjo griebt, bet staiga atšoko ir pradėjo klykt.
Dešinėje kombinezono rankovėje buvo žmogaus ranka, o pro prasegtas jo sagas matėsi, kaip viduje rangosi kažkas panašaus į milžinišką slieką.
Kairiajame atlape buvo prisiūtas ženkliukas - "Šiltnamis 315b".

***

- ... hipererdvinė bomba sujaukia erdvėlaikį. Praeitis, ateitis ir dabartis - šios sąvokos praranda prasmę. Viskas prasideda ganėtinai nekaltai - išprotėja gyvūnai, prigęsta elektros lemputės, keistai elgiasi šešėliai... Tada žmonėms pradeda vaidentis. Iš tiesų jiems nesivaidena - į suplyšusį jų erdvėlaikio audinį prasiskverbia kitų variacijų fragmentai. Paskui - laiko entropija visame savo gražume. Laikas ir erdvė sprogimo zonoje nepaklūsta jokiems dėsniams. Siaubingas dalykas.
- O mes čia kuo dėti, Vasia? Juk ne mūsų variacijoje kažkoks psichas išrado hipererdvinę bombą!
- Psichas? Ghm, Valera, jūsų vietoje aš taip nesakyčiau. Na, o mes prie to, kad, visų prima, jų bomba ištaškė šiltnamį 315b, bet čia - niekis. Normaliomis sąlygomis mes nuo to galime apsisaugoti, perkeldami savo hipererdvinius statinius į supererdvę. Daug didesnė bėda yra ta, kad jūsų draugas Fiodoras Vladimirovičius "pradūrė" skylutę erdvėje, o hipererdvinė bomba ją dar praplatino. Valerijau, mūsų erdvėlaikis plyšta. Bokšto užtvarai kurį laiką sutrukdė plyšimą, bet jūs pats žinot, kas atsitiko. Pats bokštas - ne kas kita, kaip didžiulis ksi generatorius. Mes dar galime "užsiūti" erdvėlaikį, bet mums reikia žinoti, kaip jis suplyšęs. Mums reikia sužinoti bombos ksi-fazę.
- Viskas labai gerai, Vasilijau, bet, po velnių, kuo čia dėtas aš!?
- Jūs, Valerijau, ir esate tas psichas, kuris sukūrė hipererdvinę bombą.