Medis

Yra toks Medis. Vienas vienintelis TOKS.
To medžio šakomis lipame KIEKVIENAS iš mūsų. Lipi ir Tu.
Atkakliai, užtikrintai sieki viršūnės, nepraleisdamas nė vienos šakelės.
Arba kartais neatsargiai ir, pasitaiko, slysteli žemyn.
Praleidi kai kurias šakas, jeigu gali lipti nesikabindamas už jų.
Būna, kad pažiūri viršun ir pagalvoji "Tai ne mano jėgoms... " Tada atsisėdi ant šakos ir lauki. Gal pasiseks ir pats Medis augdamas pakylės šiek tiek aukščiau nuo žemės?
Būna… Pasiklysti Medyje. Pasieki išsišakojimą, o kur toliau lipti jau nebežinai. Lūkuriuoji? Gal prisiminsi, ką nors, kas padės teisingai pasirinkti? Arba kas nors, lipdamas pro šalį, o gal net iš viršaus tau šūktels: "Lipk ten, štai ta šakele! Teisingas kelias ten! ". Gal… Ir gali taip nutikti, kad tas kažkas bus teisus. O gal spontaniškai rinksiesi kryptį pasitikėdamas savo nuojauta?
O kas, jei pasirenki neteisingai? Bandysi grįžti? O ar visada galima grįžti? Atsakymas: beveik niekada.
Kas, jeigu supranti, kad atsidūrei aklavietėje? Sėdi ant šakos ir lauki? O gal neri stačiai žemyn?
Bum.
Žemė?
O gal užkliuvai už žemiau buvusios šakos?.. Kaip elgsies tuomet? Keiksi likimą, kad pataikei ant šakos, o ne žnektelėjai žemėn ir nersi žemyn antrąkart?
Pradėti lipti viršūnės link iš naujo - sunkus uždavinys. Turi palaukti. Sukaupti jėgas naujai pradžiai. Kelionės viršūnės link pradžiai.
Lipk.
Gali būti, kad pamatysi tau ištiestą ranką. Kažkas gali panorėti tau padėti.
Priimsi pagalbą, ar būsi išdidus ir liksi silpnas?
Gal ištiesta ranka žino, kurias šakas reikia rinktis?
Lipk.
Nesustok.
Nesidairyk po kojom. Ten Tu jau praėjai. Atsimink kaip slydai, kad daugiau to nebenutiktų. Nežiūrėk žemyn. Nenorėk ten likti.
Pakelk galvą. Pasižiūrėk į viršų. Ar matai viršūnę?
Ne? Gal dar ne laikas. Dar anksti. Bet pamatysi.
Anksčiau ar vėliau.
Tada žinosi, ko sieki.
Matai?
Gerai. Tik nežiūrėk ten nuolatos - kelionė prailgs. Nesugebėsi ja pasidžiaugti. Tik laimė stums tave aukštyn. Be laimės nepasieksi viršūnės.
Neskubėk per daug. Spėk pasidžiaugti kiekviena šaka, kiekvienu lapeliu, kiekvienu mažyčiu medžio gyviu. Viskuo, ką sutinki kelyje.
Viskuo.
MĖGAUKIS.
Nepyk, jei nesiseka. Nei ant savęs, nei ant aplinkybių, nei ant kitų, lipančių viršūnės link. O juo labiau ant tų, kurie tave užkliudo krisdami žemyn. Jiems nepasisekė. Jie tiesiog nelaimingi.
Džiaukis, kad TU lipi.
Tu turi ŠANSĄ...

Ką rasi pasiekęs viršūnę, nežinau. Aš jos dar nepasiekiau. Bet matau ją. Gal ta prošvaistė neteisinga, bet kol kas JI man rodo kelią.
TIKSLĄ.
Ir aš lipu jo link.
Nežinau, ką ten rasiu, bet jaučiu - ieškoti verta. Negaliu pasiduoti, kad ir kaip kartais trūksta jėgų.
NENORIU pasiduoti.

Šiame pasaulyje NĖRA tokio žmogaus, kuris neliptų į šitą Medį. Ir niekada NEBUVO tokio, kuris nuo jo nenukrito.

Tik žinau, kad tie, kurie nukrito pasiekę viršūnę, krisdami šypsojosi.
Jie krito lengvai.
Jie sklendė žemyn.
Minkštai.
Saldžiai.
Ramiai.
Į tobulą ramybę.
Amžinai.