Ne(už)gesęs atminimas

Pargrįžus kartu iš Vaidilutės ir Vakaro jungtuvių,
Troboj tupdau tave į duonės kubilą,
Nuplaunu, dabar jau man priklausantį,
Randais žvaigždėtą tavo kūną,
Ruošta gira nuvarva giliom kūno vagom…

Neveltui sušildantys lininiai patalai
Geria šventuosius tavo skysčių likučius,
Raudonos šermukšnių uogos barsto
Mus rudens derlingumu.

Po vaisium kvepiančios nakties,
Puručiais sočių avių kailiais,
Basomis kojomis, nuogomis dūšiomis,
Ąžuolų taku, žengiam pasitikt sutvirtinimo,
Dabar ne žemės, o dangaus dievulių.


(„Tūkstantį kartų bučiuotoms numirusioms lūpoms“- negesusiam atminimui)