Tamsa I

Kai užveriu duris, Tamsa į kambarį įeina
Pro sidabrinių medžių degančias šakas,
Prisėda Ji ant sofos tarsi vaikas
Ir žudo valandas ilgas.

Ji tarsi vaikas griaučių bokštus stato
Iš tų, kurie jau niekad nepakils,
Ir tyliai juokiasi, kai nieks nemato,
Sugriaudama svajų pilis.

Nesako niekam savo tikro vardo,
Ir amžius jos didžiulė paslaptis,
O tuos, kas sužinoti viską bando,
Apglėbs tyli mirtis.

Ir sėdi Ji šalia manęs ant sofos,
Tylėdama man žiūri į akis.
Tai vaizdiniai man tamsūs rodos,
Blaškydami manas mintis...