Kitas gyvenimas

- O vis dėlto gerai, kad mes čia persikėlėm, - pasakė Marta.
Tiksliau, ji to nepasakė žodžiais, bet jiedu su vyru, kaip ir kiti čionykščiai gyventojai, seniai išmoko kalbėti šitaip, ne žodžiais, ir puikiai vienas kitą suprato.
- Ir aš labai džiaugiuosi, - atsakė Tomas. – Čia tokia gamta. Niekad nemaniau, kad turėsiu tokį nepaprastą sodą.
Marta nusišypsojo. Vyras seniai svajojo turėti savo sodą. Ir jai patiko stebėti, kaip jis prižiūri savo augalus, lengvai judėdamas nuo vieno prie kito. Jai patiko žiūrėti, kaip Martinas ir kiti vaikai prasimano vis naujų žaidimų, kuriuos supranta tik šitie vaikai, ir daugiau niekas pasaulyje. Marta nesiliovė stebėtis viskuo, ką matė aplinkui, nors jie gyveno čia jau trejus metus. 
Čia buvo ramu. Nereikėjo keltis anksti ryte ir bėgti į metro, skubėti į darbą, dar nespėjus pabusti. Nereikėjo po darbo valandų valandas stumdytis po parduotuves, strigti kamščiuose, šypsotis, kai nesinori ir tiems, kuriems šypsotis nekyla noras. Marta puikiai jautėsi. Jos kūnas tapo lengvas ir lankstus, gražesnis, nei buvo jaunystėje. Ji visiškai nejautė stuburo skausmų, kurie kamavo ją kelis paskutinius gyvenimo Mieste metus. Marta su siaubu prisiminė praeitą gyvenimą. Ypač paskutinius kelerius metus, nuo tada, kai prasidėjo karas…
Iš pradžių visi rimtai manė, kad jis netruks ilgiau nei du mėnesius. Paskui ramino ir drąsino save ir kitus: dar pusmetis, ir viskas bus baigta. Bet ėjo metai, į karą įsitraukė vis daugiau šalių, ir galo nesimatė. Žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Griuvo miestai, gaisrai ryte rijo miškus. Oras buvo apnuodytas naujais cheminiais ginklais. Prasidėjo badas. Atrodė, blogiau būti jau negali. Bet tada sukilo gamta. Nelaimės sekė viena po kitos.  Ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, siaubingi uraganai, naikinantys viską. Upės išsiliedavo ir nusinešdavo miestus ir kaimus. Kilo epidemijos – tiek senos, pamirštos dar viduramžiais, tiek naujos, iki šiol nežinomos. Trūko vaistų, gydytojų ir ligoninių. 
Marta dažnai pabusdavo naktimis. Ji sapnuodavo tą baisią naktį, kai jie paliko Miestą. Štai jie stovi prie savo namo griuvėsių po baisaus žemės drebėjimo, ir nežino, ar verta džiaugtis, kad liko gyvi. Eina keliu, patys nežinodami kur, kaip gyvūnai, pasitikėdami tik savo instinktais. Nakvoja miške, prisiglaudę vienas prie kito. Miškas gąsdina savo nuplikusiais medžiais ir tyla: jau seniai negirdėti paukščių balsų. Pagaliau jie pasiekia jūros krantą. Čia šilta ir kol kas ramu, ir kurį laiką jie gyvena čia, pasistatę kažką panašaus į palapinę, kaip ir kiti gyvenę čia žmonės. Jų buvo gal trisdešimt. Moterys, vaikai ir keli vyrai. Kasdien, ieškodami maisto, jie plaukia vis toliau į jūrą ir neria vis giliau…
Tokiomis naktimis Marta, pabudusi nuo baisaus sapno, jau nebegalėdavo užmigti. Bet kartais ji sapnuodavo ir kitokius sapnus, ir pabusdavo su ašarom akyse. Ypač tada, kai sapnuose atsirasdavo praėjusio gyvenimo kvapų: mėtų ir jazminų, alyvų ir nukritusių lapų, tirpstančio sniego ir karštos dienos dulkių. Net ir paprasto muilo kvapas. Čia tokių kvapų nebuvo. Bet juk ir ten jų, ko gero, nebeliko. Tokiomis naktimis Marta ilgai gulėdavo, stengdamasi iššaukti atmintyje ir kitus seniai pamirštus kvapus: kavos, šviežios duonos, žolės… Kiekvienas kvapas, tiksliau, prisiminimas apie jį, kažkodėl sukeldavo tik malonius prisiminimus.
Ir vis dėlto Marta džiaugėsi, kad iš ten, iš to pasaulio, jų nepasiekia jokios žinios. Dabar jie neturėjo nei adreso, nei telefono. O jeigu nėra adreso, neateis paštininkas. Vadinasi, nebus ir šaukimo. Tais metais, kai jie pabėgo iš Miesto, į kariuomenę šaukė net penkiolikmečius. Dabar jie nepasieks nei Martino, nei kitų vaikų. O kas žino, kiek metų dar truks karas ir koks gyvenimas prasidės po jo.
Marta pastebėjo tolumoje grupelę vaikų. Nuo jos atsiskyrė Martinas ir ėmė artėti prie motinos. Iš jo veido Marta suprato, kad jis padarė dar vieną atradimą ir skuba pranešti jai.
Žinoma.
- Mama, atspėk, ką radau, - pasakė Martinas (žinoma, jis tai pasakė ne taip, kaip kalbame mes). – Radau, kur gyvena vėžliai bisos. Nori, parodysiu?
- O man? – paklausė Tomas. – Rytoj nueisime, gerai? Bet nepamiršk, tu gali tik stebėti juos. Nesikišk į jų gyvenimą ir nekenk jiems. Net atsitiktinai.
Tai buvo taisyklė, arba, jeigu norite, įstatymas. Jie visi buvo čia svetimi ir stengėsi nepažeisti to, kas egzistavo čia jau daug tūkstantmečių.
- Ką tu, tėti. Aš tik… Mes su jais… kalbėjomės. – Atrodė, kad Martinas pats nustebo tai pasakęs.
- Tai bent, - nusijuokė Tomas. – Moku keturias kalbas. Visą gyvenimą mokiausi. Ir ką man dabar daryti? Atrodo, aš mokiausi ne tų kalbų.
- Nieko, išmoksi, - nuramino Martinas.
- Taip, juk tu gabus, - pritarė ir Marta. Ir pasakė: - Greit saulė leisis. Eisiu pažiūrėti, gerai?
- Tik būk atsargi, prašau, - sunerimo vyras. – Ir neužtruk. Žiūrėk, kad tavęs nepastebėtų.
- Nesijaudink. Kas mane pamatys? Greitai grįšiu.
Marta žiūrėjo, kaip didžiulis oranžinis kamuolys lėtai leidžiasi į vandenį.  Jūra buvo rami, ir aplink buvo tylu. Bet Marta pastebėjo laivą tik tada, kai jis priplaukė visai arti. Tai buvo ne karo laivas. Žmonės palieka savo namus ir plaukia, patys nežinodami kur, ieškodami ramesnių vietų. Ir nežino, kad tokia vieta – visai šalia…
Marta ėmė nerimauti. O jeigu ją iš tikrųjų pastebės? Ji pakėlė akis. Iš laivo į ją žiūrėjo maža mergaitė. Iš nuostabos jos veidelis buvo toks juokingas, kad Marta jai nusišypsojo. O mergaitė staigiai apsisuko ir nubėgo deniu. Ir, prieš panerdama, Marta išgirdo skardų balselį:
- Mama, mama! Greičiau ateik čia! Aš mačiau undinę!