Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Visa, kas siejasi su žodžiu smurtas yra problema. Kurios šaknų mes jau nebepajėgiame apčiuopti. Ir rasdami ne tikrąsias, o naujai dygstančias šaknis jas griebiame ir bandome išplėšti. Tik tai mums nepavyskta del vienos priežasties, nes ne tos šaknys kurios atrodo yra tikrosios. Matyt mum patiem baisu, kaip giliai riektų kasti, kol jas atrastume, galbūt dėlto ir griebiames paviršiaus.
Tikriausiai kiekvienam smurtas siejasi su pačiais šlykščiausiais poelgiais. Tačiau man baisiausia yra dar nestovėjųsių prie gyvenimo upės, negėrusių iš jos kančių ir paliamos persisunkusio vandens, nebraidžiusiems drąsiai po smėlį byrantį pro laiko pirštus. Štai jie, vaikai, ir yra mūsų ateities genijai ir bepročiai, mūsų kartos pratesėjai, kuriuos patys artimiausi žmonės sužeidžia taip, kad jie jau nebebris drąsiai gyvenimo upėn, nebeplauks per ją, mirdami iš troskulio negers iš jos, tik bandys ją išsemti, kad pereitų į kitą kranto pusę.
O kas atlieka šį "nepakartojamą" žygdarbį? Taip, tai jie. Jų žodžiai aptvarstyti meilumu kviečiantys į rojų ir nuleidžiantys į pragarą. Tai jie. Tie, kurie dirbo iki išnaktų už duonos kasnį dukrų besišypsančiose burnose. Jie, kurie jas glostė, uostė, meiliai šnekino, kad tik iš jų lūpų išgirstų širdžiai mielus žodžius. Jie, paimdavo už jų rankų laibų pirštų kvepiančių jautrumu, pažeidžiamumu ir vesdavo keliu į jų ateitį, tik jiem galvoje dar nesisukdavo gašlumo perkreiptos mintys, jų rankos nesielgė su savo dukromis, kaip su gražiomis lėlėmis. Jie dar kažkada pleistrais klijavo išbraižytas jų sieloje žaizdas. O jos dar juos mylėjo visa siela, ne kūnu, o siela. Jos visais savo poelgiais atsiduodavo jiem . Iki tol, kol mylinčio tėvo akys nepradėdavo dukros vietoje matyti lėlės, patenkinančios jo poreikius.
Apsiblaususiomis akimis jie ir pradėdavo teršti vandenį dukrų upeliuose. Taip, būtent jų rankos liesdavo švelnią, dar kvepiančią kūdikio neklatumu, nepaliestą blogio gūsių odą. Jie nukirpdavo neištikimybės žirklėmis naivumo siūles, nulupdavo gyvplaukius, kurie nuo gimimo nebuvo išrauti su skausmo daigais, su meilės trupiniais. Dabar dukrų-lėlių neklatumą pakeis agonija, kuri klaikiai skverbsis į baltai plaukiančią, ramią, skaisčiai mėlyną sieloje tyvuliuojančią jūrą. Tik nuo šiol ji bus audringa, skvarbi kančiom ir neimli tikėjimo šviesų atspindžiams. Jie padarys jas klaikumo vaikų motinas.
Karts nuo karto tėvai pažvelgia į savo lelių akis, besivartančias baimės garde. Akis, pilnas siaubingų rasos lašų krentančių lyg pumpurai neišsiskleidę, nepaliesti skaudžios ir glostančios gyvenimo rankos. Bet greitai jie prisimerkia. nes tai tik lėlė. Lėlė su klapsinčiomis akimis be blakstienų.
Galų gale realybė jį paliks nuogą su šiurpia tiesa, bet jis niekada neištars "aš smurtavau". Po kiek laiko jis atsiprašys, nesuprasdamas savo žodžių beprasmiškumo palyginus su jos skausmo liekanom, kurių niekada ji negalės išmesti lyg šiukšlių, kurių ji niekada negalės ištrinti iš atminties. O jis gyvens, kaip gyvenęs, galbūt atmintis jam mes įšūkį ir sugrąžins senuosius laikus, bet ar tai prisiminės jis jaus užplūstančių apgailestavimų bangas ar palaimos ir euforijos skonio saldumą? Atsakyti sunku, tačiau pernelyg lengva būtų atsakyti ar ji prisimins visa tai.
Ji gyvenimo maldaus užbraukti ateitį, vėjų ji prašys, kad jie išsklaidytų prisiminimus, atminties prašys, kad tas skaudžias dėmes ant jos balto gyvenimo lapo ištrintų su gailesčio trintuku. Bet galų gale ji supras, kad atmintis negailestinga, kad gyvenimas nemėgsta valkataujančių bastūnų, prašančių jo to, kas ne jo valioje, supras, kadvėjai pučia sava kryptimi nesistengdami išgirsti kurios puses vėjas jai palankesnis. Realybės spinduliai apakins keliom akimirkom, bet ji atmerks akis plėšdama po vieną blakstieną ir užmušdama po prisiminimą.
Agonija atėjusi vaikystės keliais, gulusis kartu su ja į lovą ir iki dabar jos nepaliko. Bet ir agonijoje galima atkasti nirvaną. Paguodos pirštukai karts nuo karto pakaso pasmakrę ir ji pro raudonų, sukandžiotų lūpų kampučius išmeta šypsena iš vidaus. Paguodos delne ji visada ras pasislėpusią viltį, tik kartais tie irzlūs pirštai suspaudžia viltį kumštyje ir atrodo nėra jėgų jos atverti. Tačiau stiprybės šulinys atviras visiems. Ir ji juo naudodamasi gyvens, nes jau per daug skausmo upių perplaukta, kad ji paliktų šią vietą neperplaukusi gyvenimo upės, nepalietusi melonumo žiedų, neužuodusi laimės, nebučiavusi ištikimybę skleidžiančių rankų.
Dauguma dukrų smurto ir prisiminimų pirštai nenugalėjo paguodos virpančių rankų. Atsiminai liks, jos jau nebekovos dėl jų sunaikinimo, jos kovos už gyvenimą. Už savo laimę.
Smurtą patiria daug vaikų, tik kol smurto pirštai nepaliečia mūsų, mes užsimerkiame jį pamatę, nusitiesiame tiltą sau vieniem per realybės akmenis. Taip, teisybė akina, bet prie jos galima priprasti arba galima ją keisti. Keičiant ją, vieną dieną mes nebijosime atsimerkti.
2005-03-04 21:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-06 15:49
ir kiti
į esė skyrelį reikėjo dėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-04 22:58
OAL
OAL
Nerandu žodžių. Apie tai reikia rėkti ir šaukti visur. Reikia gelbėti dukras. Kaltinu ir filmus, kuriuose tokie santykiai pateisinami.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-06 15:49
ir kiti
į esė skyrelį reikėjo dėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-04 22:58
OAL
OAL
Nerandu žodžių. Apie tai reikia rėkti ir šaukti visur. Reikia gelbėti dukras. Kaltinu ir filmus, kuriuose tokie santykiai pateisinami.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą