/*/

Kvepėjo muzika. Viską gaubė tiršti dūmai. Žengusi keletą žingsnių Grytė prasmego į tamsą. Ji krito į požemį, taip, požemį! Po akimirkos dunkstelėjo ant žemės. Patalpoje, kurioje atsidūrė, šoko žmonės. Apsidairiusi pamatė, kad sienas atstojo storos aliuminio grotos, o ant grindų buvo pribarstyta baltų miltelių. Šokantieji, rodos, nekreipė į merginą nė mažiausio dėmesio.
- Notre? -paklausė velnias žino iš kur atsidūręs pilvotas žmogėnas, rožiniais baltiniais.
    Grytė nusijuokė. Keistuolis.
    Pilvūzas palietė jos kaktą ir pirštu pakringialiavo neaiškius ženklus. Mergina nepajuto, kaip ėmė šokti. “Aš pamišusi, aš pamišusi“-kartojo mintyse.
  Staiga pasirodė motina, ilgais, kaštoninisias plaukais, ta pačia aksomine suknele, kurią vilkėjo per Grytės krykštynas, išbalusi. Ji verkė. Mergina nustojo šokusi ir mėgino paliesti mamos ranką, bet motina nusigręžė ir ištirpo minioje.
  Šurmulys, transo apsėsti žmonės, karštis. Viskas, it pieniškas kokteilis susimaišo į vienumą. Grytės rankose ūmai atsiduria durklas, nežinodama kaip apsiginti nuo pamišimo ji duria sau į širdį... skausmas.
  Grytė pabudo. Pagalvė buvo šlapia nuo ašarų. Pažvelgė į laikrodį-pusė penkių. Išlipusi vienmarškinė nutipeno prie lango, jai vis dar vaidenosi motina. Tamsu. Nė vienas gatvės žibintas nedegė, tik tolumoje lojo šunys.
  Atsigulė į dar nesuspėjusius atšalti patalus. Tas sapnas kartojosi jau trečiąsyk.
                                                                          ***

  Nesučirškė žadintuvas, tik kreivai atplėštas kalendoriaus lapelis priminė, kad tądien buvo paskutinė savaitės diena. Grytė dar gulėjo lovoje, mėgavosi rytiniu sąstingiu būti neveiklia iki pusiaudienio.
- Grytka, nematei mano batų tepalo?, -pro duris įkišo galvą susivėlusi tėvo galva.
  Pakilėti lūpų kampučiai reiškė, kad jis geros nuotaikos.
- Prie batų dėžės. -nusišypsojo dukra.
- Taip ir maniau! -nusikvatojo, -Beje, labas rytas, nemiegok tiek, kad...
- Nepramiegočiau gyvenimo. -užbaigė Grytė.
  Abu buvo patenkinti. Jis uždarė duris ir nušlepsėjo į virtuvę. Batų tepalo jam nereikėjo. Apsurdiškas pokalbis sustiprindavo jų tarpusavio ryšį. Žodžiai niekuomet neturėjo jiems didelės vertės.
  Virtuvėje garavo mėtų arbata. Pasirėmęs ties rytiniu laikraščiu, Antanas nužvelgė paskutinįjį puslapį. “Bulvarinis šlamštas... Kurių galų prenumeruoti brangius laikraščius, jei juos sunaudoji tik žiemą, kamšant langus? “-mąstė.
  Suskambo mobilusis. Skambino Povilas. Iškilmingai pranešė, kad viena Vilniaus poniutė nupirko jo paveikslą „Veidrodis“. Taip pat užsisakiusi portretą.
- Povilai, aš  portretų nebetapau! -sušuko.
Draugas suokė, kad padaryti išimtį kartais galima, ypač, kai už darbą gali susišluoti sumelę, garantuosiančią saugų jo ir Grytės gyvenimo laikotarpį.
- Ne, nenoriu laužyti principų.
Galų gale dailininkas nusprendė pats pirmadienį išsiaiškinti su užsakove.
Pabaigus pašnekesį telefonu, kažkas paskambino į duris. Skambino šeštojo aukšto kaimynas. Nuo jo dvelkė svaigalais. Liūdnos baseto akys, lyg prilipdytos ant išpurtusio veido ir virpančios lūpos, reiškė, kad naktis turėjo būti audringa.
- Ponas dailininke, -kreipėsi neblaivusis vyriškis, -gal reikia degtukų? -atkišo dvi aplamdytas dėželes.
- Namie yra žiebtuvėlis, -atsakė.
- Oi... kokie mes poniški... -susverdėjo kaimynas, -tai gal tuomet, galėtumėt paskolinti smulkių?
Ant spyntelės gulėjo pora litų. Paėmęs metalinius, padavė girtuokliui.
- Ačiū, gerasis drauge, -patenkintas šyptelėjo, -rytoj žmona grąžins.
- Gerai.
  Toji „mergaitė su degtukais“ turėjo savo krautuvę Žaliakalnyje.
  Antanas grįžo į virtuvę. Norėjo iškepti sau ir Grytei omletą, tą vienintelį patiekalą, kurį išmokė gaminti švelnios jo žmonos rankos.
  Įjungė muziką. Grojo Beattlų „Yesterday“, sena, nusivalkiujusi dainiūkštė, kurią rytais klausydavosi dukra.

  Jau veikiausiai vidurdienis. Sunkios užuolaidos užstoja saulės  šviesą, todėl kambaryje skendi prieblanda. Pakilusi iš lovos ji atitraukė šviesos saugotojas, įsisiautė į seną tėvo chalatą ir įėjo virtuvėn.
Tėvas šildė atšalusią arbatą. Jie valgė tylėdami. Grytė ėmėsi plauti lėkštes.
- Nupirko mano paveikslą. -tarė Antanas.
- Kurį apveikslą?
- „Veidrodį“. Pameni, piešiau jį visą mėnesį?
- Tu visą laiką kažką pieši.
  Papusryčiavę, išsiruošė į miestą. Važiavo troleibusu. Priešais atsisėdo dvi merginos. Grytės amžiaus. Jos nesustodamos čiauškė apie naująsias mados tendencijas ir soliariumo būtinybę žiemą. Kartkartėmis drėbtelėdamos į juodus Grytės kerzus ir aprašinėtą striukę suokalbiškai sukikendavo. Privažiavę Kauno pilį tėvas su dukra išlipo.
- Grytka, tu juokini piliečius! -nusikvatojo Antanas.
- Žiemą vitaminas C naudingas, tėti.