Išretėjus spyglio aimana,
Nuo pašlaitės byranti viltis,
Net maža dulkelė nė viena —
Vėjai, saulė, akmenys balti...
Raudonuoja guburiai kalnų,
Slėnis mirksi kaip žmogaus akis,
Ant tolybės nokstančių delnų
Driekias alpių pieva nuotaki
Sulankstytas stiebas sraigele
Ir lūžimo šiekštas prie šalies,
Išsiskleidęs šypsena žalia
Šaknimis į mirtį dar gilės


Edvardas










