(ne)tikra

Kaip ir kiekvieną penktadienio vakarą sėdėjom bare. Draugė gėrė sidrą, o aš - alų. Iki šiol nesupratau, kodėl mes ten einam ir kodėl aš geriu vien tik alų. Juk iš tiesų jo skonis šlykštus, o lėtai gurkšnojant kartais ir supykina. Bet vis tiek visada eidavau į tą patį barą, gerdavau tą patį alų ir sėdėdavau tarp senių, kurie nuolat godžiai nužiūrinėdavo mus – šviežieną. Tačiau tąkart kažkas buvo kitaip. Galbūt kitoks alaus skonis (skiedžiant vandens daugiau įpylė), galbūt plonesnis cigarečių dūmų sluoksnis, o gal padavėja blaiva. Kažkas tikrai buvo kitaip, todėl gurkšnodama savo alų dairiausi po barą, nes neaišku, ko gali laukti iš žmogystų, sėdinčių šalia. Draugė kalbėjo kažką apie savo sms draugus, kaip jie ketina atvažiuoti ir pan. Iš tiesų nelabai klausiau, ką ji pasakojo, nes vis tiek dažniausiai šneka tą patį, gali tik pritariamai linkčioti galva ir retkarčiais pridurti: „Eik tu, rimtai? Geras! “
Staiga pamačiau įeinant jį. Ir tada supratau, kodėl viskas buvo taip keista. Kur tik jis įeidavo, pasikeisdavo visa aplinka. Atrodo, kad nuolat nešiodavosi su savimi stebuklingų miltelių (o gal spindulių), jei būčiau skaičiusi Coelho knygų, pavadinčiau jį alchemiku, tad nežinau, ką šių laikų alchemikai nešiojasi su savimi.
Kai į mane pažvelgė, regis, prasisklaidė tvyrantis smogas ir aš galėjau įžiūrėti jo akis: tokias skaisčiai mėlynas... Visada įtariau, kad jis nešioja lęšius, bet taip ir nesužinojau tiesos.
- Labas! – regis, jis sugeba vaikščioti šviesios greičiu, nes ką tik buvęs prie durų, akimirksniu atsiduria prie manęs.
- Sveikas. Ką čia veiki? – bandau vaidinti, kad nelabai domiuosi. O draugė to net nebando: nustoja kalbėti apie Karolį iš Vilniaus, pakelia akis ir pradeda valiūkiškai mirksėti. Taip, jis dar ir gražus.
- Na juk penktadienio vakaras, ieškau kompanijos – mirkteli. Jis taip ir neišmoko meluoti.
Draugė niukteli į pašonę. Reiškia, supažindink.
- Ak, tiesa, čia... - pajuntu, kaip jis įsibrauna į mano mintis ir bando pirmas sužinoti jos vardą, kad galėtų nustebinti. Bet aš stengiuosi laikytis. Nekenčiu, kai jis taip daro. Pats supranta, kad gali sužinoti bet kurią mano mintį, o tai – juk privatumo pažeidimas. Žinau, kad jei norės, jis vis tiek sužinos, ką galvoju, bet laikausi, kiek galiu. Draugė, stebėjusi mūsų nebylųjį šou, vėl kumšteli man. Ir be reikalo.
- Sandra, malonu susipažinti, aš Tomas. - su triumfuojančia šypsena taria.
Žinoma, draugužei akys ant kaktos, pradeda kikenti ir flirtuoti su juo. O aš mąstau, kodėl jis šiandien prisistatė Tomu. Prieš savaitę buvo Andrius. Dar anksčiau – Paulius. Aš ir pati nežinau koks tikrasis jo vardas. Kai susipažinome, jis man prisistatė kaip Leonardo. Nes susitikome kino teatre prie įėjimo į Titaniką. Į tą filmą mes taip ir nenuėjome...
-... rimtai? Geras! – girdžiu žvengiant draugę.
Jis žvilgteli į mane ir mintyse pasako:
„Gal galėtume trumpam išeiti pasikalbėti? “
Atsakyti jam mintimis vis dar neišmokau. Norėjau pasakyti, kad negaliu palikti draugės vienos, bet staiga iš kažkur išniro gražus tamsiaplaukis vaikinas ir prisistatė prie mūsų.
- Susipažinkite, čia Saulius.
Draugės akys ima žibėti – jai patinka tamsiaplaukiai. Trumpam pagalvojau, kad ir aš mielai pasilikčiau, bet pajuntu priekaištingą jo žvilgsnį ir nusprendžiu, kad nebeleisiu jam lįsti į mano mintis.
Išėjom į lauką. Pagalvojau, ko jis šįkart iš manęs nori.
„Nieko ypatingo, nebijok“
Jei jis skaito mano mintis, ir pats šneka tik mintyse, tai ko mes čia išėjom?
„Čia ramiau. Ir neprirūkyta“
Na tai...?
„O tu greita... Negi taip šalta? “
Ne, alus laukia. Abu nusišypsom, nes žinom, kad iš tikrųjų aš jo nekenčiu.
„Man reikia paslaugos... “
Paslaugos... Gerai. Kada?
- Rytoj. 5 ryto. Gali?
- 5?! Kodėl taip anksti?
- Taip reikia.
Kas – vyras ar moteris? Kodėl?
„Sužinosi rytoj. Geriau eik, išsimiegok šiąnakt“
Mes grįžtam į vidų. Mano draugė jau seniai laižosi su gražiuoju šatenu.
- Hm..
- Ak, tai jūs? - ji valosi lūpas.
- Sandra, man reikia namo. Mama skambino, kažkas atsitiko.
- Rimtai? Na gerai, einam, jei reikia. – atrodo, kad niekas jos nuo jo nenuplėš.
- Sandrute, gal duosi savo numeriuką? – prabyla gražuolis.
Draugužė, regis, sprogs iš laimės. Padiktuoja numerį, ir visa švytėdama eina pasiimti palto.
Jis jai paskambins?
„Ne. Jis – mano vaizduotės vaisius“
Tai... kur visada?
„Aha... “
- Na iki tuomet!
Einam namo, draugė nuolat čiauška apie savo „sauliuką“. O aš mąstau, ar verta... Verta, jei jis taip sako.
„Neabejok tuo, kad neegzistuoja“ – iš kažkur atsklinda...