davatkos

iš po nemigo simfonijų,
kliedesio vielomis ant smuikų
prie klausyklų eilės stovi –
Sienomis pavirtę mulkiai

kai prie kalbančių altorių
keikiasi ir klumpa,
o perplėšę elementorius
nuo kaktų nubraukia dulkes

iš raukšlėtos rankos tvoja –
ei, bedievi klaupkis
ir manim grindis mazgoja,
kaip mazgojo mūs aukščiausias...

melas nužengia koplyčiom
su skausmu, drukuotas, šaltas;
išsilieja minios lyg patyčios
išeinu, suprask – nekaltas (?)