Pro sienas sunkias nerimo lašai,
Voratinklius- mintis nusėja.
Tyla slogi aplink,
Pritvinkus klausimais geriasi į sielą.
Ant gulto jaučiamos kaltės
Prisėdu tyliai savo siela,
Pakeliu akis aukštyn-
Kalkėmis juodom į akis liūdesys nubyra.
Ir į betonines grindis
Lyg ristele ašaros nubėga...
O šaltis, širdį kaustantis, negirdęs jųjų giesmę
iš naujo nuplaka tuštybės beribiu jausmu...
Tylus vėl verksmas girdisi kameroj kalėjimo.
2005-02-24