Meno mokykla - Statybos technikumas

Sutikau aš JĮ stotelėj
Ta, kur "Sekanti" negali
Būt vadinama niekaip!
Jis, išrangęs ilgą kūną
Ir nutriušusį gelsvumą
Ūktelėjo man liūdnai.

Įlipau stačiais laipteliais
Išklotais juodais žirneliais
Suklupau, kaip visada.
Bet suradęs laisvą kėdę
Klestelėjau šalia dėdės
Suvelta ševeliūra.

Užriaumojo JIS kaip liūtas,
Tarsi džiunglių tigras drūtas,
Rods - pirmyn, aukštyn, tolyn.
Sugirgždėjo, sudrebėjo -
Man akis tamsa užliejo
Nunešė - gilyn gilyn...

Ir kasausi, ir dairausi,
Čiupt už nosies, čiupt už ausies -
Nieko nebesuprantu!
Kur stotelė? Kurgi gatvė?
Nuo šviesos baigiu apakti
Gelbėkite! Man baisu!

O JO ratai uždainavo,
JIS daugiau nebeverkšleno
Tik į kalną - dryn-dryn-dryn!
Lyg sparnus išsiauginęs,
Turbinas prisikabinęs -
Reaktyviškai pirmyn!

Atsistojęs žengiu žingsnį -
Po galais! Galiu  nuvirsti!
Čiupt turėklą? Niekada!
Koks gi vyras, jei negali
Išstovėti viso kelio -
Gėda! Gėda! Sarmata!

O tos dumplės tiktai tampos,
Durys šnypščia, durys trankos -
Jei sučiups – nei bėgt, nei rėkt!
Ir komposteriai raudoni
Tyko talonėlių šonuos -
Šitaip kviečia pažymėt!

Ech, važiuoki, autobuse,
Lenki, “durki” troleibusą -
Ir greičiau partempk namo!
Šviesoforas duoda kelią -
Paskutinėje stotelėj
Keptos bulvės ir... tiek to!

P. S. Kas atspės, apie kokį autobusą parašyta?