Bardo klajonės III 1d.

Henkė stovėjo ant jūros kranto ir nerimastingai žvelgė į tolį. Juodos jo akys naršė po vandens platybes, kažko ieškodamos. Senis retkarčiais nusispjaudavo pro išpuvusius dantis ar pasikrapštydavo žilais plaukais apšepusį smakrą. Kai ryto žarą pamažu pakeitė vidurdienio saulė, jis pajuto, kaip ėmė mausti visą kūną. “Ne mano metų seniui sargybą eiti, ” – sumurmėjo, bet puikiai suprato, kad tokių žvitrių akių, kaip jo, niekas iš vyrų neturi. Tačiau laikas ėjo, o jie nesirodė. “Na, kur jūs? ” – Henkė pradėjo nerimauti. “Negi kas įspėjo? Bet neįmanoma. Jie jau turėjo būti išplaukę, kai sumaniau šį planą. ” Taip bemąstydamas, jis pažvelgė miško link. “Šitie irgi nesirodo. Neduok, Dieve, nusigėrė iš pat ryto. Rankas, kojas nutraukysiu. ” Bet nei “šitie”, nei “anie” nesiteikė pasirodyti. Galiausiai Henkė nutarė palikti savo postą, bet pažvelgęs per petį, horizonto tolumoje išvydo baltuojantį taškelį – laivo burę.
  - Plaukia, - su palengvėjimu iškvėpė.
Senis dar pažvelgė į artėjantį baltą taškelį ir per kopas pasileido miškelio link. Senas pušynas pasitiko vėsuma ir tyla. “Svarbiausia tyla. Juk girti vyrai būtų mišką nugriovę. O jei jie nėra girti, tai bus viską parengę. Juk logiška, ” – linksmai mąstė Henkė. Po to, kai pamatė laivą, senio nuotaika žymiai pasitaisė. Jis net nusprendė kiek pajuokauti: žinodamas vyrų išsidėstymą, Henkė užėjo artimiausiam sargybiniui, jaunam vyriokui, už nugaros ir prisėlinęs prikišo durklą prie gerklės. Šis tik krūptelėjo ir sustingo.
  - Na, na. Sargyboje visko gali pasitaikyti, ypač kai senis Henkė netoliese. Che-che. – Senis aiškiai buvo patenkintas tuo, kad išgąsdino jaunuolį.
  - Visai nejuokinga, seni. Galėjau persmeigti tave. – Jaunuolis išraudo ir stipriau suspaudė ietį.
  - Na, na. Visi savo vietose? Atplaukia. – Henkė įsikišo durklą į dėklą.
Jaunuolis tik energingai palingavo galva. Atrodė baisiai įsižeidęs. Senis vėl sukikeno ir patraukė stovyklos link. Kiek paėjęs, jis išėjo į aikštelę, kurioje sėdėjo keliolika paniurusių, įvairaus amžiaus vyrų. Jie sėdėjo apglėbę rankomis ginklus, kaip vaikus ir tylėjo. Randuoti, atšiaurūs veidai kėlė pagarbią baimę. Henkei įžengus į aikštelę, visi, kaip vienas, pažvelgė į jį.
  - Atplaukia.
Tas vienintelis žodis, tarsi, atgaivino kareivius. Jie pakilo ir netardami nė žodžio išsisklaidė po mišką. Šie vyrai išmanė savo darbą. Ne pirmą gi kartą, plėšikauja. Henkė paėmė vieno vyro atkištą arbaletą ir nusėlino mišku. Pritūpė prie to pačio jaunuolio. Šis apsimetė nepastebįs šalia tupinčio senio. Patogiai atsirėmęs į medį, vaikinas įdėmiai žvelgė pajūrio link. Senis irgi patogiai ištiesė šiek tiek skaudančias kojas ir įsmeigė žvilgsnį į vis artėjantį laivą.

Jau vakarėjo, kai paskutinė valtis atsiskyrė nuo kranto ir pasuko laivo link, o laivas – tolyn į horizontą. Henkė plėšriai rankoje suspaudė arbaletą ir kumštelėjo miegantį jaunuolį. Šis apsiblaususiomis akimis pažvelgė į senį, po to į ginklą jo rankoje. Jau norėjo sušukti, bet garsas nutilo gerklėje: jaunuolis prisiminė, kas čia vyksta. Senis apsimetė, jog nepastebėjo vaikino sutrikimo ir visą savo dėmesį nukreipė į pajūrį. O ten, kopose, ginkluoti vyrai nešė keletą ryšulių ir didelę dėžę. Henkė plėšriai nusiviepė ir prisitaikė. Dūgztelėjo arbaletas ir bukanosė strėlė įsmigo vienam kareiviui į akį. Netrukus iš miško pasipylė strėlių ir iečių debesis. Keletas kareivių susmuko perverti strėlių, o likę gyvi pasileido išilgai kopomis, tolyn nuo mirtino pušyno. Deja, ten jų irgi laukė pasala. Trumpas, įnirtingas susirėmimas ir randuotieji Henkės vyrai, kruvinais kirviais bei šarvais, patenkinti patraukė ryšulių link. O jų nebuvo daug: keturi medžiaginiai maišai ir didelė kaustyta skrynia. Joje turbūt ir buvo sukrauti lobiai. Tačiau nebuvo laiko tikrinimui. Saulė jau baigė nusileisti ir vyrai, lydimi raudonos žaros, nuvilko grobį į stovyklavietę. Tačiau Henkei tas nepatiko. Kiek  kalbėta, kad nusikaltimo vietoje pasilikti negalima, ir nesvarbu, jog ji tokioje vietoje, kur niekas kojos nekelia. Bet visgi.
  - Čia nepasiliksime. Bet kada gali atplaukti šitų laukęs laivas, o mes nežinome kiek ten bus kareivių. Būtinai turim pasiekti savo laivą dar šiąnakt. – Henkė kalbėjo tvirtai, o vyrų veidai vis labiau niaukėsi.
  - Naktis gi jau, - kažkas iš būrio mestelėjo repliką, bet kai Henkė į jį pasižiūrėjo, nutilo.
Vyrai piktai niurzgėdami pakilo į kelią, ir senis pajuto, kad gauja greitai išsirinks naują vadą. Jau keletą metų Henkės autoritetas pamažu smuko žemyn, o ir paskutinį išsišokėlį, siekusį užimti vado vietą, sudorojo sunkokai. Ir tai buvo prieš du metus! “Senatvė, ” – senis piktai nusispjovė.
Laivą pasiekė apie vidurnaktį. Sargybinis tik žioptelėjo, kai prieš jį, lyg iš niekur, išdygo gauja ginkluotų vyrų. Iš pradžių pats griebėsi ginklo, bet supratęs, kad čia savi, puolė skambinti varpu. Ant denio pasirodė užsimiegoję jūreiviai.
  - Paruoškit statines. Šiąnakt visiems statau aš! – pergalingai sušuko Henkė ir vyrai griausmingaio sušuko jį sveikindami.
Jūreiviai sunešė grobį į Henkės kajutę ir atkimšo alaus statines. Sunkiai girgždėdamas laivas pajudėjo. Plaukti naktį buvo pavojinga, tačiau šie jūreiviai išmanė savo darbą. Laivas lėtai, bet užtikrintai pasuko Nemuno link. Senis išlenkė kelis bokalus su kareiviais ir degdamas iš nekantrumo nuskubėjo į savo kajutę. Užstūmęs durų velkę, Henkė pradėjo naršyti grobį. Krepšiuose, kaip ir manė, nebuvo nieko vertinga. Juose buvo sukrautas tik maistas. Užtat dėžėje tikrai turėjo būti kažkas vertingo. Gerą pusvalndį senis vargo kol kirviu atlupo skrynios dangtį. Dėžėje kažkas bolavo. Henkė čiupo nuo stalo lempą ir prikišo prie skrynios. Aiktelėjęs atšoko. Po kiek laiko vėl pažvelgė. Į senąjį plėšiką žvelgė apsiblausęs veidas tarsi įkalintas lede.