Sėjos metas - (nors) karnavalas dar neprasidėjęs

Virš tvarto, kur ilsisi mūsų
Dar gyvulio pločio vaikai,
Vakarop iš dangaus nusileido
Suodinos baimės akėčios.

Ten nebūsimos moterys
Sukos alaus kubiluos,
Šienu trynėsi veidus,

Idant nežinotų, kas ten,
Už mėnulio ragų
Ar po ožio uodega
Akmenis naktį sodina.

(Ar koks salsvas vanduo
Tįsta žemėn pro amžinai nėščios
Mona Lizos dantis,
Kaip kad tįsta saulėlydžiai į
Dangaus pribuvėjų
Išmindžiotas miego duobes)

...

Taip tos prarastos lovio undinės
Auksine karvės uodega
Plakės į baltą vidužiemo bliuzą
Idant jau viską, viską pamirštų,

Lingavo ir trankės varpelių skambėjimu.

Nubyrėjusio tinko veidais
Gromulodamos

Ilgesį.
Drumzliną prietemio vandenį.

Gūžės prie tavo delnų ir maldavo:

Kalbėk.

Kalbėk, nes tu vienas matei,
Kaip suklupusios moterys
Gėrė pieną tau iš ausų,

Kaip ta baimė,
Dar gyvulio pločio.
Šiąnakt užaugo ligi dangaus,

Ir duobių pribuvėjos springdamos juokėsi:
„Karnavalas jau miręs. “

(Ir dar neprasidėjęs.)
Paskutinis
Matei, tad kalbėk

Šakėm, kirviais ir
Melo padargais

Ten, kur ilsisi
Mūsų vaikai.

---------------------------------

P. S. dedikacija- tebūnie Beslanui. ir tebūnie tai raktas interpretacijai.