Mano sielos randas

Prabilo akys, prabilo akys,
Paklausykit, gal ir širdis ką nors pamatė?
Gal tą planetą, kur nestygsta vietoj,
Atėmus iš manęs jėgas, nežino, kur jas dėti.
Jas pavogė, ištraukė...
Lyg kraują siurbėlė ir taip kaip tikras velnias,
Už jas pareikalavo to, kas man brangiausia...
Žinau, tai atiduosiu,
Ir vėl gyvensiu, ir vėl kvėpuosiu.
Tik jausiu panieką sau pačiai,
Kad egzistuoju tam, kad egzistuočiau.

Ir vis dėlto, kodėl taip atsitinka,
Kai vasara už lango sninga?
Ir ne virtuvės, ne svetainės lango,
Net ne akių, tai – mano sielos randas...