apelsinas

Nykščio nagas ilgiausias.
Duriu juo į sustandėjusią nuo laiko, grublėtą (duobelėmis) žievę.
Pirmą pasipriešinimą pajuntu akyse.
Oi... graužia.
Nieko tokio.
Kad būtų skaudžiau, nagą pasiukoju.
Imu lupti.
Ranka iš lėto varva sultys: lipnios ir pilnos kartumo.


- O koks jo skonis?
- Na... tiesiog kaip apelsino. Juk tai apelsinas.
- Žinau. Bet koks jo skonis?
Šypsausi.
- Na... kai bandai nuo jo nuplėšti apsauginę kaukę, pirštai ima lipti.
Kai bandai lyžtelti pirštus, pasidaro kartu, o iš paskos ateina ir rūgštumas.
Jei jis sultingas, ir kandi visą, nedalini skiltelėmis, skruostais tykšta
sultys, turbūt subrendusios ten, kur šilta. Su juokingu garsu jas siurbi į save
ir darosi rūgštu, po to parkeliauja saldumas, tik ne toks, kaip cukraus.
Jei sultys pavargo laukti valgančiojo, tada galima su juo šiek tiek pažaisti.
Padalini skiltelėmis. Tuo metu švarūs pirštai liečia permatomai baltą odelę,
ji netampri, tačiau apsaugo... Odelę nulupi ir lūpomis palieti minkštimą. Kiekvienas
sausokas skiltelės grūdelis pasklinda burnoje, tada visi sulekia į viena krūvą ir
nukeliauja, kaip bendra, rūgščiai saldi masė. Kai viską nuryji, dar ilgai skrandyje
(maždaug sprindis nuo krūtinės žemyn) jauti plaukiojančią jo padėtį, kuri neskaudina
tavęs, o tik mesteli kruopelę rūgštumo vidun.




- O kiek kainuoja kilogramas?