Pabėgs meilė iš kančios kalėjmo

Miegojo dieną ramiai širdis,
Kūnas nuolat dirbo.
Širdis prabudo iš miego šalto,
Pavargęs kūnas dribo.
Sakė: -Aš daugiau nebegaliu.
O širdis plakė, daužės,
Tarytum vėlė tarp dviejų kelių.
Ji kėlės ir vėl gulės,
Įkalinta tarp sienų keturių.

Kam stovėjo tas kalėjimas?
Kam sėdėjo jame širdis?
Norėjo ji pakilt tarytum vėjas.
Širdis turėjo būt laisva
Ir laimės jai labai reikėjo,
Kad jaustųs ji sava.

Širdžiai skauda, be galo skauda.
Ramybėj nepalieka jos kančia
Ir tyliai kužda savo raudą,
Dejuoja verkia ji nakčia.
Kasdien geria savo kraują,
Šnabžda: -Noriu būt laisva.
*

Ir ji pakils, nes ji stipresnė
Už skausmą, raudą ir kančias.
Už orą, plunksną ji lengvesnė
Pakils ji į dangų, į dausas.
*

Pakels ji kūną neviltiną,
Pakels ji žodį į dausas
*

Ir žodis virto kūnu,
Tarytum laime ant sparnų:

Meilė...