Kad ir kas benutiktų:
Užgesusi saulė nugrims
Į tamsybes,
Svajingi miškai išgers
Miego gėrimo,
O nuo bokšto kris
Akmenys,
Jų skeveldros smigs
Į manąjąj širdį.
Kad ir kas benutiktų,
Aš žinau, kad esi,
Dieviškas mano bišiuli.
Esi mano ginklas,
Dūmais aprūkusį mano kūną,
Žinau, įveiksi ir
Kas naktį įkvėpsi mane
Vėl pakilti.
Ir aš kibirkštį skelsiu -
Trinsiu širdį į širdį,
Kol ugnis numyluota
Pakils medžių viršūnėm,
Ir lašės ant žaizdų,
Kad įšildytų žemę įšąlusią.
O po to pakelsi miškus
Vėl iš miego,
Vėl prajuokinsi saulę,
Pasisuksi į bokštą,
Kuriame tarsi nieko
Nebuvo įvykę,
Vėl iškelsi tikėjimo amžino
Vėliavą.
Man patinka nuotaika ir tas "kad ir kas benutiktų". Ir ypač bičiulis, kuris vis tik yra bičiulis. ;) Bet yra ir nutrintų motyvų, klišių. Ritmika irgi netvirta.
Man patinka nuotaika ir tas "kad ir kas benutiktų". Ir ypač bičiulis, kuris vis tik yra bičiulis. ;) Bet yra ir nutrintų motyvų, klišių. Ritmika irgi netvirta.