Ištirpti vandens stiklinėje ir palaistyti namines gėles. Būtų neblogai. Tik prašau, nelaistykit šeimininkės gėlių.
Jos sodrus gėlių kvapas – labai apgaulingas, tikrai, pasitikėti jomis sunku. Jos maitinamos sukrešusiu kiaulių kraujo antpilu, o be to verdami taukai virtuvėje. Jie kunkuliuoja dideliame pilno spirgučių katile – šis viralas raivosi išpūsdamas didelius sultingus ir kvapnius burbulus, jie lengvai ir noriai iškyla į paviršių, pokšteli garų kamuoliukais ir taip išvaduoja riebų tauko balsą, kuris švepluojant apvaisina virtuvės erdvę: tam reikalui paruoštus šiltus stiklainius. Išdėlioti stiklainiai, kurie užsipildo pirminiais kvapais, pratinasi prie netolimos ateities – skysto, karšto kiaulienos pavidalo, kuris į tave jau nebežiūrės bukom, o gal ir priekaištaujančiom, akim, mat esi mėsėdis, nors ir myli gėles. Tai aklas garas, tirštas garas, tai visa ką apimantis garas, ryjantis ir užvaldantis garas, besiskverbiantis ir į žarnyną, ir į odą garas; rysim spirgučius – storus kiaulės odos gabaliukus ir atsiduosim mirusio gyvio malonei, jo skverbimosi galiai – rysim ir busim ryjami. Pasidengsim riebalų sluoksniu, kad nesušaltume.
Taukuota kiaulės garo kanopa prižiūri ir šeimininkės gėles. Visada stebėjausi, kodėl tos gėlės tokios sultingos, storos ir nevysta. Ypatingai jos sužydi kai yra verdami taukai, dievaži, taukai yra verdami labai dažnai. Gėlės – mėsėdės. Šeimininkė mėgsta riebiai žydinčias gėles, jinai mėgsta drėgnus vazonėlius apkamšytus šviežiomis dešromis, jinai prižiūri, kad katilas nenustotu viręs, kad kiaulė ištirptu savo taukų pertekliuje, prigertu vardan gėlių, o kanopa nepamiršta to ir rūpinasi gėlėmis, ji palaisto namines šeimininkės gėles. O gėlės – žydi.