Ar matėt upę?
Ji gulėjo
Po akmenimėm tilto kojom
Kas tik norėjo, tas galėjo
Sudrumsti ją, išjuokt, apkalbėt
Rami, ribota, veidrodinė
Tiktai pakrantėm raukšlės išvagotos
Ne iš didžiųjų, vidutinė
Neišdidi – priek ir glostyk
O saulės spindulys, saulės blyksnis
Lyg ieškantis teisybės pyktis
Ją perverė kiaurai lig dugno –
Koks grynas smėlis, jokio dumblo…