Laiškas

Dėžutė tuščia.
o surytų bet kokį tavo žodį.
sekmadieniais paštas vėluoja
ir suledėjusios pusnys laukia
kada parklampos suklypę kaliošai.
vienas po kito, vienas po kito,
nešantys žinią skylėtoj terboj.

Dvingt rankenėlė.
klakt pro plyšelį.
guli. alsuoja ir laukia.
lyg ką tik iš krosnies!
šventumu dar pakvimpa!
taip, tavo tai žodžiai.

Medumi sulaižau. rugine duona nuryju.
šiltu pienu užgeriu.
visa tai tavo...
tavo veidu kvėpavo,
į dangų žiūrėjo
ir rankom kuždėjo.

Taip kasdien iš tavęs
po kvietimą į teismą.
į teismą prieš dievą.
į paskutinįjį teismą
vagiančius širdis
iš spalvotų vitrinų
Rojaus Pragariečio gatvėje.