Mergaitė iš savo akordo

Mergaitė be fleitos
niekad ir niekam nesudėliodavo
iškarpytų žodžių tik per stiklą
į molį gyvemnešes pėdas įspausdavo kiekvieną
susigalvotą romantišką sekmadienį
varpams gyvastį išlydint iš ten
trynė po linijos colį pėdą varstą
nežinio garbei - paskutinę mylią nutylėjo
kad tuštybė bedarbė neliktų suturėdama
vienatvę kūno pogrindy išgerdavo
priešaušriais mylimojo taip ir neapnuodyto
martinio taurę - sustyguodavo poeziją
priminus kilnią kasdienybę pievagrybius
plaudavo tik ne rankomis kad nepažeistų
neliečiamybės naivumo pretenzijos kuklumą
į mirtiną nuogumą nešdavo jau nykstančiais
pavakariais tik psichologams po žeme
dedikuodavo bliuzo mirksny pralėkusį
vampyrizmo aktą tik be fleitos ir vėl
paaukojusi tyrumą turėjo viltį numirus
atgimti klavišais juodai baltai
prakaitu glaistytais tik Dieve - Ne!
ne minoru delnuos ne iškarpom ne žodžiais kai
apie meilę svajodavo svajodama
pritylindavo savo garsą neprilygstantį
fleitos mirtiniems paribiams
ir duris iš kiekvienos gatvės į kiekvieną dangų
užverdavo tyliai lyg netyčiomis
nupiešdavo kuklų širdies sparno skrydį
į pragaištingai iškreipto likimo kampą
kur tarp saldyvmedžio šaknų
apjuosusių kiekvieną odos gelmę
vis dar rymojo
paskutiniojo akordo amžinas nuodėmklausys