lėtai.viskas

Dar niekada nemačiau
            aš tokio balto
                tokio pražilusio vakaro
jis manęs jau tyko
                    nuo rudens
jį apnuogino skylėtos medžių šakos...
dar niekada nemačiau
                  aš tokio išbalusio
                        ir virpančio miško...
mes vis tyliai,
            tyliai einam į lūžusių medžių tankumyną
.. virpantiems balsams neleisim tarti žodžių
                                                          daugiau..
paliekam į žemę įspaustas pėdas..
mes leidžiam nuskęsti pražilusio
                                      vakaro žvilgsniui
ša ša ša...
        ramina mane skylėtos šakos
              lūžtančios po mano kojom
atneški ramybę...
              atneški ramybę...
nešu... nešu...
                vis tyliau ir tyliau..
jūs, mums leiskit žiūrėti
                              žiūrėti...
į guodžiančią žiburių kaimenę...
rankos, kojos, žingsniai,
                            siekiantys šviesmečius
nėra ten nieko...
o ten dar žydi gyvasties gėlė
                viršum balto,
                          pražilusio vakaro...
taip.. tai vakaras...
viršum išbalusio ir virpančio miško..
taip.. taip taip.. tai miškas..
prisiglausk.. prisiglausk..
jūs, mane apgobsit
                balta, mišku kvepiančia drobule..
dar keletas dienų
                ir miręs veidas sugrįš
į rūškano vakaro rankas..
taip.. taip..
tu klajosi upės akmenim..