gintarais nubarstytose...

gintarais nubarstytose pakrantėse
žaidžia išdykėliai vėjai
meta tau smėlio į veidą
ir vardo tavo neklausia…
ak kokie jie lengvabūdžiai
nerimti ir nenustygstantys
kvatoja tau į akis
ir ašaras juoku išdžiovina…

…tu lauki savo veidą atgręžus
į jūros neįskaitomą šypseną
ir meldi kad viskas įvyktų
kaip sapne kurį tanakt regėjai:

ten laivas grakštus it gulbė
į krantą lengvai įsirėžė
ir nuo denio kažkas tau pamojo
ir kažkas tavo vardą sušuko;
tas mostas sklandesnis už šokį
tas balsas skambesnis už muziką
spalvas sugrąžino pasauliui
kuris buvo kadais jas praradęs;
įstabi laimės akimirka
būtų trukus ilgiau negu įprasta
bet… saulė įsliuogus pro langą
kaip tikras vagis pasielgė…

gintarinių pakrančių smėlyje
laksto neklaužados vėjai
taškosi jūros vandeniu
ir sušlapę iš džiaugsmo krykštauja…
jiems nė motais miglotos vizijos
svajones jie kaip mat užpusto
ir juokais suvėlę tau plaukus
lekia žaisti pajūrio liestynių…