apie sparnus

balti paukščiai klykia aukštai į dangų pakilę,
klykia, nes netikri paukščiai bijo sudegti.
saulė jau tiesia ilgus kaulėtus pirštus,
jie braška ir garsas labai pritinka prie klyksmo.
medžiai lapus numetę šąla ir girgžda,
bet vistiek girdi, kaip klykia prakeikti paukščiai!
saulė pakilus paukščius išžudo, o medžių nešildo,
leidžia jiems šalti ir mirti.
aš sukaliau medžio numirusio karstą vienam negyvam, netikram paukščiui,
nes jis iš sparnu i mane panašus buvo.