nesugaunamieji

-Mes su tėvu grįšim po trijų valandų, o tu būk gerutė, susitvarkyk kambarį, pažiūrėk filmą ir eik gulti. Juk tu jau didelė mergaitė?

  Pas juos tokia tradicija, kas antrą penktadienį jie eina į teatrą. Sako, kad dar man negimus taip darė. Išsičiusto, išsikvėpina, išgeria po taurę šampano ir pro duris. Seniau manęs ateidavo prižiūrėt močiutė.  Seniau. Dabar aš jau didelė, dvylikos metų panelytė, o baba aną vasarą pas angelus... numirė...

- Žiūrėk niekam neatidarinėk durų, - pakštelėjo ryškia pomada į kaktą. Išeinant tarpdury kažką prisiminus atsisuko . –Ir jokiais būdais neik į tamsųjį kambariuką. Prižadėk, - įsakmiai pažvelgė.
-Prižadu.
-Žinai kas neklusniom mergaitėm nutinka?
-Diržų gauna.
-Ne. Kai netęsi pažadų atvažiuoja karstas su ratukais ir išsiveža pas juodąją ranką, -nusikvatojo, užrakino duris ir iškaukšėjo laiptais paskui niurzgantį tėvą.

Keista ta  mama. Žinia, kad tamsiajam jie slepia mano gimtadienio dovaną. Pati prieš savaitę radau.  Tėtis garsus muzikantas, tikisi, kad  seksiu jo pėdomis. Vietoj reikalauto kačiuko gausiu smuiką.
  Virtuvėje sukrimtau paliktus sumuštinius, išgėriau arbatos. Per teliką rodė kažkokią nesąmonę, tad parašiau porą žinučių klasiokėm ir nuėjau valytis dantų. Kam akis gadint, geriau “Žiedų valdovą” prieš užmiegant paskaitysiu. Atlikusi visas vakarines higienos procedūras grįžau į saloną išjungt dežės. Ši įtartinai skleidė šnypštimą ir transliavo pilkšvai baltą skruzdelyną. Paėmiau pultą ir mygau raudonąjį mygtuką. Nieko. Pabandžiau dar kartą. Tas pats. Dar kart, dar, dar... . Staiga stojo tyla, bet skruzdelyno vaizdas niekur nedingo. Pajutau kaip krutinę užliejo šalta nustebimo banga sumišusi su baime. Stovėjau nežinodama ką daryti. Tuomet  iš televizoriaus atsklido vyriškas bosas.
-Vienas, vienas... du, vienas, du... vienas, vienas – karvės pienas......
Tylu. Matyt vaidenasi. Reikia skambint mamai. Staiga vėl tas balsas.
-Mergaite, mergaite. Karstas su ratukais važiuoja tavo gatve.
Vajėzus. Kur padėjau telefoną. Puoliau panikoj prie durų. Užrakintos...
-Mergaite, mergaite. Karstas ant ratukų ieško tavęs.
Pradėjo drebėti rankos, prisiminiau, kad raktus vakar buvau pametusi mokykloje. Telefonas. Kur nukišau telefoną?
-Mergaite, mergaite. Karstas ant ratukų rado tavo namą.
Pribėgau prie elektros lizdo ir ištraukiau kištuką. Telikas nuspango. Tyla. Girdėt tik kaip širdelė kalatuojasi . Desperatiškai ieškau to prakeikto telefono. Vėl... Virtuvėj sušnypštė radio taškas.
-Padėkit, - suklykiau iš visų plaučių.
-Mergaite, mergaite. Karstas ant ratukų kyla laiptais, - atsklendė iš virtuvės.
-Aš juk nėjau į tamsiąją, - nežinodama ko griebtis spiegiau visa gerkle.
-Tai visai nesvarbu. Mergaite karstas už tavo durų.
-Padėkit. Aaaaaaaaaaaa, - pritrūko oro. Reikia slėptis. Kur? Pro langą? Septintas aukštas. Vistiek darau langą ir rėkiu, - gelbėkit!!!
-Mergaite, mergaite. Karstas ant ratukų rakina tavo duris.
  Už durų pasigirdo raktų skambesys. Apmiriau. Užlindau už užuolaidos ir sulaikiau kvapą. Niekaip negalėjau suvaldyt drebulio, kojos pašėlusiai tirtėjo. Norėjau nualpt. Sukosi viena mintis – pažadinkit mane. Išgirdau kaip veriasi durys. Iš virtuvės tas pats vyriškis bosu...
-Mergaite, mergaite. Nesislėpk už užuolaidos.
-Aaaaaaaaaaaaaa, - spėjau pamatyt kaip į kambarį įvažiuoja karstas ant ratukų ir praradau sąmonę.

----------

-Nori chrum chrum?, - paklausė Stasys.
-Ko?
-Chrustikų durniau.
-Ne. Ačiū.
-Jomajo. Karstas ant ratukų mergaitę vežasi, - Stasiui iš rankų iškrito kukurūzai.
-Vejamies, - surikau ir pasileidau paskui .

    Bėgau lyg pamišęs. Puškavau iš visų jėgų. Kažkuriuo momentu Stasys išsiveržė į priekį, bepigu jam – sportininkas. Gerai, kad netoli tereikėjo. Karstas už šimto metrų sustojo. Atsidarė durelės. Mačiau kaip Stasys šoko į vidų, po to  išgirdau jį rėkiant...
-Mergaite sprunkam, - ir sugriebęs už rankos išvilko ją lauk.
Nespėjus atsipūst mes pasileidome gatve žemyn, žemyn, žemyn...

---------

Angelai- pagalvojau tada. Jutau vieno jų stiprią ranką  traukiančią mane lauk iš to pragaro. Mes pasileidom bėgti gatve žemyn. Už nugaros likos tarpuvartės, namai, į juos skubantys žmonės, katės, miesto žibintai..... . Mes bėgom, bėgom, bėgom...

----------

Nustebę  keleiviai dar ilgai akimis lydėjo tolstančią, pagyvenusią jų troleibuso vairuotoją ir du keistus jaunuolius. Bėgo jie gatve žemyn, link  Senamiesčio.