Tiktai kas trečias krenta veidu į dulkes

Užmigti pakanka ir vyno taurės, belaukiant kažko, kas galbūt šiandien net ir neateis. Keistokoj nelabai pažįstamoj bohemos menėj šalia dekoruoto vitražinio lango. Sėdi ir jauti, kaip dieną naktį pro jo tarpus tyliai vėjas įsibrauna ir paglosto veidą, plaukus. Norėčiau, jog tas laikas kada nors sustotų, kai būtų tamsi šilta naktis, o po miestą vidury nakties akmenim išmušta gatve praslinktų vienas kitas nepažįstamo šešėlis, nuaidėtų jų linksmi miesto nenorintys išbudinti balsai ir juokas. Kaip norėčiau nebijoti to bendravimo nudeginusi sau sparnus ir suvokimo, jog viltis senokai paleista isgauti atsako nebegales sugrist.

Juk dauguma tų žodžių buvo melas, o išgėrus vyno apgaulingai viskas kyla galvoje ir maišos. Noris su kuo nors pasikalbėti, tačiau visi jau sugulę miega ant stalų blankioj šviesoj ir tylą švelniai ratais dar šokdina muzikos garsuos. Taip nesinori žvelgt po keleto dar valandų pro vis tą patį langą ir išvyst kaip oras švinta rytmečio balta žara. Tik iki tos akimirkos palinksiu aprašyti viską, kas iškilo mintyse, kai taurės dugne dar blizgės lašelis vyno, o viduj tarsi nebuvę nieko gerta - akivaizdžios formos, jokio svaigulio, tik pojūčiai, jog tai galbūt kada sustos.

Laiko tyla manam veide paliko ilgesio randuotą žymę, kaltę slegiančią širdy per amžius ir nė galimybės praeities klaidas bent dalelyte ištaisyt. Jeigu tik šiąnakt ši klajojanti širdis galėtų kaip kadais ramiai išsimiegot, išklojus lovą žiedlapiais, atsiprašyt uz viska ko prisiminimuose visvien nepanaikinciau, kad ateityje nekartociau tu paciu klaidu.. tačiau už lango vientik angelas juodais raudų lašais taškys stiklus. Blakstienos tyliai susičiaupia, o sienos tykiai geria nakties laiką. Kažkas pasimuisto, pradėję jau švist ir laikas jau judėt. Tačiau dar nežinau - su kuo palyginti, kai svajose vis atsispindi šauksmas akmeniniuos sienos muruos, esybė ausyse tik šnaresiu ledinio lauko vejy, o sielos is kūno niekaip per kančias neišvaduoja rankų geismas ka nors šiltai apkabint.

As pasitraukiu. Vel taip pat kaip tukstancius kartu praeityje tai padariau. Bet negaliu meluot, už nugaros visuomet kažkas daugumos balsais bando pašaukt manu vardu ir pirštu bakstelt ne į praeitį ar ateitį, o gal tiesiog suduoti dar skaudesni smugi gilumon: "Juk tu akla, tu pamiršai, kas dedasi aplink, dabar.. Išgirsk kaip tyliai rytmečio miege kvėpuoja žmonės, plaka jų širdys, kaip susikimba impulsyviai rankos, susiglaudžia miegant nosys, lupos ar veidai.. "