GRYBŲ sukilimas . P r a d ž i a

Tyliai sėlinau per miglą. Aplinkui šiureno ir pleveno įvairaus dydžių lapai, vieni garbanotais kraštais, kiti dideli lyg skėčiai. Stūksojo daug milžiniškų medžių. Jų viršūnės rėmė vakarėjantį dangų. Dangus buvo raudonas, lyg ką tik pralietas kraujas. Labai nejauku, ypač kai už nugaros kažkas šlama. Bet ką - juk tai mano draugai JIE. JIE labai įdomūs, iš pradžių mane apaugino įvairių formų grybais, patobulino mano smegenis ir praplėtė vaizduotę. Aš savo ruožtu patobulinau visus žmones sutiktus kelyje, jie kitus žmones ir dabar žemėje gyvena vien grybažmogiai. O JIE mus vartoja. Eksportuoja. Kaip sakoma, taip jau jie elgiasi, atvyksta į planetą, suranda pirmą egzempliorių, jį apkrečia sporomis, o vėliau procesas vyksta jau savaime. Tada visa planeta tampa grybų plantacija. Patogu ir sveika.
Protas tiesa labai patobulėja. Dabar aš galiu suprasti žvėris, paukščius, vabalus bei augalus. Girdžiu viską labai aiškiai ir garsiai ir skonis toks stiprus, kas negaliu valgyti nieko su prieskoniais.
Bet štai, aš kažkuo patikau JIEMS! Labai didelė garbė ir man, kaip pirmos rūšies grybui, ir mano šeimai. Deja, iš jos teliko mano mažiausiasis broliukas. Tačiau nesvarbu, svarbiausia, kad mane teleportavo į šią labai dailią planetą apkrėsti visų gyvybės formų sporomis. Na, deja, kaip supratau, kad grybais gali virsti tik protingos būtybės, tos, kurios sugeba mąstyti. Kitaip procesas nevyksta. Geriausia, kas gali atsitikti, tai gyvūnas apaugs grybais ir galiausiai uždus, nes grybų priaugs ne tik ausyse, bet ir nosyje. Bei gerklėje. Simbiozė neįvyks.
JIE mane ragino, nes žirgliodamas savo slidžiomis, gleivėtomis grybinėmis kojomis vilkausi ypač lėtai. O aplinkui tiek šaknų, šakų už kurių lengva užkliūti. O kūnas, galiu pasakyt visai gležnas. Na, patys suprantat, grybas tai ne geležis, tuo labiau net ne mėsingas žinduolio kūnas, aprauktas oda. Tai grybiena, kuri tęžta, trupa, lūžta. Vienas mano draugas taip visai sulūžinėjo, kad dabar yra netinkamas nei vartojimui. Tačiau jis didžiuojasi savimi, kad išgyveno po tiek traumų. Jis nejaučia, kad aplinkui visi grybažmogiai, jį šiek tiek niekina.
Taigi, JIE mane ragino, ir aš ėjau kiek leido mano jėgos. Aplinkui, deja, plytėjo tik augalai, kalbantys kažkokia kalba, kurios nesupratau. Žinia, juk kita planeta. Viskas čia kitaip. Oras ir tas prasmirdęs svylančia guma ir dujomis. Na, žinot, tom dvokiančiom. Dabar, kai uoslė labai aštri, tai tikra kančia, bet vien dėl to, kad man suteikta tokia garbė, aš kentėjau. Pagaliau pamačiau pirmą objektą. Jis sėdėjo pievelėje. Objektas buvo milžiniškas. Jis turėjo penkias kojas ir čiuptuvus, besiraitančius aplink mažą ataugėlę viršuje. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai ne ataugėlė, o kažkas panašaus į akį. Burnos, nosies nesimatė. Tik liulantis kalnas, penkios kojos, apaugusios šeriuotom plunksnom, tie čiuptuvai su siurbtukais galuose ir styranti akis. Labai juokinga. JIE man įsakė užkalbinti pumpotaukšlį. Aš bijojau. Žinojau, kad esu gabus kalboms, be to mano grybienoje tam atvejui, jei suklupčiau įtaisytas vertėjas, tačiau aš abejojau. Ar sugebėsiu? Ar pateisinsiu didžias į mane sudėtas JŲ viltis? Tačiau, kad ir kiek mąsčiau, žinojau, kad artėja tai, kas yra neišvengiama.
Atsisėdau prie to didelio maišo ir tariau:
-Labas.
Tai toks paprastas žodis. Mielas ir apgalvotas. Juk jei pasakytum – „laba diena“, atrodytų oficialiai ir šaltai, susidarytų atstumas ir pumpotaukšlis greičiausiai spruktų. O jei sakytum, „sveikas“ - būtų per daug jau familiariai, nemandagiai. O jei jis ne sveikas, o sveika. Juk moterys kartais taip jautriai reaguoja. Taigi, taktinis ėjimas buvo apgalvotas iš anksto. Bandžiau prisimint, kaip su manimi pasisveikino JIE, kai pamatė pirmą kartą. Man atrodo, tai buvo "oho koks šlykštus".  Bet jie ne grybai, jie yra JIE, dabar virpėjo man už nugaros permatomi, tačiau juntami, tarsi dvasios gynėjos.
-Labas, - riaugtelėjo mutantas. Garsas sklido iš nežinia kur jo viduje. Pasklido patys žinot ko dvokas.
-Tu būsi grybas, - pasakiau paprastai, ramiu tonu, kad jis neišsigąstų.
-Eik šikt, - atsakė padaras.
Visų pirma grybai nešika, tik iš kur jam tai žinot.
Neklausydamas toliau aš prisiartinau ir paleidau sporas. JIE džiaugėsi, jaučiau sau už nugaros džiaugsmingą alsavimą. Grybai apaugo didelį kūną ir rangėsi vidun. Akies beveik nesimatė.
Aš atlikau pirmą užduotį.
Tada ateivis, tiksliau kitos planetos gyventojas pasakė žodžius. Tai buvo pirmi protingi žodžiai. Jie mane sukrėtė.
-Norėdami gyventi laimingai, turime gyvenimui iššvaistyti save, nes gyvenimui esame labiausiai skolingi.
JIE tapo matomi ir ėmė ploti. Mano grybiena sūbavo į taktą. Tik kažkaip buvo nelabai linksma. Kaip galima iššvaistyti grybą? Ką jis gali nuveikti tokio gyvenime? Būti skaniausiai iš visų užraugtas? Tada supratau – man pasisekė kaip kokiam negrybui. Aš keliauju, aš matau naujus pasaulius. Aš atlikinėju užduotis. Aš turiu pareigas. Tai labai svarbu. Tuo pačiu man pagailo visų likusiųjų žemėje ir virtusių įprastais grybais. Jie paprasčiausiai vegetavo. Tada man suplakė širdis. Reikia kažką daryti. Atrodo, mano kažkur užmiršta žmogiškoji ląstelė atsibudo ir ėmė man priekaištauti. Pagaliau aš atgaminau, kad šiaip jau esu ne grybas. JIE šoko ratelį ir mėtėsi grybais. Juos skynė nuo planetos gyventojo. Kažkodėl man pasidarė šlykštu. Kas man nutiko?