Naktis...

Kai nelauktai įsėlina Naktis,
Langai sustingsta-užsimerkia,
Ir kai drugys-maža viltis-
Šviesos neradęs tyliai verkia,

Paslaptingumo vėliavą iškėlus,
Apgaubus ramumu visas kertes,
Tarsi minčių nematomą šešėlį
Naktis nuleidžia ant pečių rankas.

Beprotiškai jaučiu artumą tavo
Ir tuos žodžius girdžiu, kurių nepasakei.
Ar tik lange ne tavo veidas sušmežavo?
Aš neišvydau jo...Naktie! Tik tu viena matei...

Tik rytą, prisidengusi miglos šydu,
Ji pagaliau praplauks pro šalį
Ir saulė spinduliu švelniu
Nubrauks man ašarą - rasos lašelį.