Netikra karalaitė 2 dalis

Jau rytoj man į galvą šovė nuostabi mintis. Sekančią savaitę menėje rengiama puota. Jei tik man pavyktų ten papulti, tikrai galėčiau pasprukti. Kai tarnaitė  atnešė pusryčius, aš kuo nekalčiausiu tonu jos paklausiau:
- Meri, ar karalius galėtų skirti minutę pasikalbėti?
- Labai abejoju mis. Jis toks užsiėmęs šiuo metu, juk kitą savaitę puota. - atsakė tarnaitė.
- Dėl to ir norėčiau pasikalbėti. Juk aš galėsiu dalyvauti puotoje, ar ne? - Su apsimestinai maldaujančia gaidele aš bandžiau ją priremti prie sienos. Pasirodo man pavyko.
      -Na, gerai mis. Pranešiu jam apie tai. - Ištarė Meri. Man pasirodė, kad ji labai gaili savęs, dėl ateinančio pašnekesio su mano tėvu.

Kai Meri atnešė man pietus, kartu su ja ir galybe tarnų atėjo mano tėvas. Jis buvo  gana jaunas, bet jau seniai pražilęs. Kai mama dar gyveno rūmuose, sakydavo, kad tėvas pražilo nuo galybės valstybės reikalų. Gali būt ir taip.
- Meri sakė, kad nori su manim pakalbėti, Fernanda, prašau. - Tarė karalius.
Man pasirodė, kad jei kalbėčiau prie visų šitų tarnų, būtų privatumo nepaisymas. Nesvarbu, kad pusė mano žodžių- juodas melas.
- Tėti, nejau kalbėsim prie visų žmonių? - Paklausiau.
- Na, jei turi paslapčių... - Šyptelėjo jis ir suplojo rankomis. Visi tarnai nusilenkę išsiskirstė, bet tiesą pasakius man nepasidarė ramiau. Atrodė, kad tėvas mane kiaurai permato. Ir tegul, pamaniau.
- Taigi, tėti, aš... norėjau paprašyti, kad galėčiau dalyvauti puotoje. -Tariau.
-Bet, iš kur aš galiu žinoti, kad tu nesumanysi pabėgti kaip aną kartą? - Gudriai paklausė jis. Ir vėl tas skvarbus žvilgsnis. Pasijutau visai vieniša ir nemylima šioje senoje pilyje. Galiu prisiekti, kad jei kada nors ir turėsiu vaikų, niekada su jais taip nesielgsiu.
- O kam man bėgti? - Paklausiau ir parodžiau visur aplink. - Juk man ir čia gerai. Turiu viską ko noriu. Tik puota paįvairintų gyvenimą. -Meluoju nemirkčiodama. Nieko aš čia neturiu, na bent nieko tokio kas galėtų mane džiuginti, pavyzdžiui mylinčių tėvų.
      - Na, jei tirai nesiruoši bėgti, tai galėsi dalyvauti puotoje. Ir nuoširdžiai patariu nebėgti. Juk kaip sakei, tu čia viską turi. Štai, rytoj parodyk šitą raščiuką sargybiniui. Jis leis tau išeiti į kiemą, bet atsimink, niekur kitur. - Ir jis padavė man mažą sulamdytą popierėlį. Na atrodo pradžia jau yra.

Rytojaus rytą atsibudau labai anksti. Turbūt todėl atrodė, kad tarnaitė atėjo už visos amžinybės. Kai ji padėjo man apsirengti ir aš pavalgiau pusryčius, galėjau išeiti į kiemą. Atkišus raštelį sargybiniui ir net nepalaukus kol jis ką nors pasakys įvijais laiptais nusileidau žemyn. Ten praėjau pro kelias tarnaites ir galiausiai pasiekiau kiemą.