Nederančios moters jūra

Obelys. Baltos obelys ant juodos žemės. Baltos obelys virš rudo senoviško lagamino. Balti baltų obelų žiedai, mirkstantys juodos žemės gerklių kvėpavimo išrasotuose retuose žolės daigeliuose. Balti žiedai. Visur. Balti. Sniego baltumu. Balti tyru negimusių revoliucionierių tikėjimu pasaulio šlove ir didingumu. Balti stebuklingu šventu suaugusiojo nuobodulio naikinimu. Balti moliniam dubeny ištroškusiam įpiltu pienu. Balti motinos krūtinėje tyvuliuojančiu kūdikio stiprybės šaltiniu. Balti verkiančio vyro ašaromis. Balti suplėšytų šventojo drabužių purvinumu. Balti žiemos šiukšlynų  žmogaus girtais žingsniais. Balti vagiančio alkano vaiko rankomis. Balti tėvo bausmėmis moterį išdavusiam sūnui. Balti turtuolių tarnų daužomu krištolu. Balti luošio išmalda gimdančiai moteriai. Balti kario dezertyravimu. Balti parduotomis pilimis dėl kelionių į nežinomus salynus. Balti ramaus budelio kirviu. Balti trokštančiojo skaityti knygos vagyste. Balti įsimylėjusių šokėjų aklumu. Balti kraupiu mirštančiojo dainavimu. Balti besimokančio prisijaukinti vilkus žmonių užmiršimu. Balti jūrose skendusių jūreivių tylėjimu. Balti šunų ištikimybe. Balti drugių plazdenimu laužų kūnuose. Balti elgetos miegojimu ant laiptų. Balti pavargusiu ieškančiojo žvilgsniu. Balti sudiržusiomis vergų kojomis. Balti gyvačių įgėlimu. Balti niekados žmonių nemačiusios upės vandeniu. Balti krioklių sudaužyta valtimi. Balti mažytės kojos netyčia užmintu vabalu. Balti vandenyno bangavimu. Balti niekinamo smėlio abejingumu. Balti mylimosios pagrobimu.  Balti tviskančiu audėjų juoku. Balti kančia. Balti išsivadavimu. Balti atnašavimu. Balti vienintele žmogaus ištikimybe prieš save. Balti baltų obelų žiedai, mirkstantys juodos žemės gerklių kvėpavimo išrasotuose retuose žolės daigeliuose. Baltos obelys virš rudo senoviško lagamino. Baltos obelys ant juodos žemės. Obelys.
  Žemės. Visur pilna žemės. Juodos žemės. Juodos, kiek akys užmato. Išartos prieš rugių sėją. Juodos. Tamsos akluma. Juodos gėles žudančio sniego abejingumu. Juodos revoliucionierių naikinimu. Juodos karų griovimu. Juodos ištvirkėlio malonumais. Juodos pasisotinusiojo šaipymusi iš alkanojo. Juodos motinos nesirūpinimu. Juodos kenčiančiojo mėgavimusi savo kentėjimu. Juodos smulkmeniškai savo švara besirūpinančio šventojo drabužių baltumu. Juodos girtuoklio šeimos prageriamų pinigų nebuvimu. Juodos suaugusiojo vagystėmis. Juodos turtuolių tarnavimu savo pilims. Juodos gimdyvės vaiko atėmimu. Juodos kario mėgavimusi mūšiais. Juodos kelionių ir tyrinėjimo baime. Juodos budelio džiūgavimu. Juodos piniguočiaus nugvelbta varguolio biblija. Juodos įsimylėjusių šokėjų aklumu. Juodos kraupiu mirštančiojo dainavimu. Juodos besimokančio prisijaukinti vilkus žmonių užmiršimu. Juodos jūrose skendusių jūreivių kovojimu dėl skrynios dangčio. Juodos ištikimų šunų spardymu. Juodos į langą besiplakančio drugelio stebėtojo abejingumu.  Juodos elgetos žeminimu. Juodos pasidavusiu ir nusivylusiu ieškotojo žvilgsniu. Juodos vergų nesipriešinimu ir kentėjimu. Juodos gyvačių įgėlimu. Juodos upių prievartavimu priimti žmonių atmatas. Juodos valtis daužančių krioklių užtvėrimu. Juodos piktdžiugišku vabalų mindymu. Juodos nemylinčios mylimosios pagrobimu. Juodos palaimingu audėjų melu. Juodos kančia. Juodos padlaižiavimu. Juodos apsimetinėjimu. Juodos. Išartos prieš rugių sėją. Juodos, kiek akys užmato. Juodos žemės. Visur pilna žemės. Žemės.
  Yra šulinys. Vidury baltų obelų. Vidury baltų obelų žiedų. Vidury juodos žemės. Mano galvos vidury. Biliardo rutulio sunkume. Apvalumo tobulybėje. Ridėjimo neužbaigtume. Sukimosi riboje. Trokštamo bėgsmo tramdyme. Mano galvos vidury. Vidury juodos žemės. Vidury baltų obelų žiedų. Vidury baltų obelų. Yra šulinys.
Matau savo akis. Stebinčias savas kojas. Įlipusias į nesibaigiančio šulinio vandenį. Skandinantį savo dangų, gromuliuojantį apmirusius debesis, droviai liečiančius saulės sielos iškirptę. Jų pirštai dreba, kaip kirvarpų ūseliai, graužiant jauno, pušų pliekiamo vėjo liemenį. Liauną. Matau savo veidą. Nerangiai besivyniojantį ant lieso kaklo, išbarstyto pelenais, netikslaus ir netikro kaip blyškaus sapno horizonte prabėgančių kengūrų siluetai. Rankomis apkabinu kelius, išdavikiškai atsiduodančius nevilties kvapu, dvelkiančiu nusikalstamu sulaužyto draudimo žinojimu. Aš vaikščioju žeme. Kojomis. Jų pirštai dreba, kaip kirvarpų liemenys. Liauni. Vėjams droviai glostant jų ūselių mintis, įlipusias į nesibaigiančio šulinio vandenį. Stebinčias savas kojas. Matau savo akis.
  Lyjant. Dar nepasiekus lietui mano pakaušio. Nelaižant miegu užtinusių akių. Nemėgdžiojant tobulo ovalo veido. Lesinu žąsis. Septyneto skaičiaus virve surištas lipnia vienas du trys keturi penki šeši septyni aštuoni devyni... teorija. Iš miesto krautuvės pavogta duona. Juoda, kvepiančia, kepėjų rankomis išglamonėta, kepėjų, su miltais išpaišytais veidais baltose kepurėse, su mėlynomis akimis švelniuose veiduose, su nebyliomis burnomis virš jaunų pasmakrių, su smagiu niūniavimu gerklėse. Su liesuose kūnuose paslėptomis sielomis. Su tyrumu, gimusiu - auginamu – augančiu – užaugintu –mirštančiu – sustingusiu – atgimstančiu – atgimusiu – gimusiu. Su nuolat esančiu tyrumu jų sielose. Miegančiu ar pabudusiu. Užmigdytu ar pažadintu. Tyrumu. Jų moterų tyrumu. Jų mylimųjų tyrumu. Virstančiu į duonos tyrumą, pagimdantį gelbėjimo viziją, naikinantį nusikaltimo esamumą, gyvuojantį tik kepėjų darbo vardan. Jų šeimų maitinimo vardan. Septynių kepėjų branduolys. Septyneto skaičiaus virve surištas lipnia vienas du trys keturi penki šeši septyni aštuoni devyni... teorija. Tokia pat teorija apkabinusi žąsis. Lesinu jas. Man patinka tai daryti. Nemėgdžiojant jų tobulo ovalo veido. Nelaižant miegu užtinusių akių. Dar nepasiekus lietui mano pakaušio. Lyjant.
Žąsys. Eina paskui duonos, krentančios su lietaus vandeniu į šulinį, aidą. Trupinu. Vakarienė. Paskutinė vakarienė. Mūsų visų, moterų, prieš aušrą. Prieš pabudimą. Prieš tekančią būtį. Prieš rimstančią būtį. Prieš tylėjimą. Nuslystu nuo šulinio krašto. Nuslystu šulinio kraštu. Nuslystu šulinio kraštu ant žemės. Atsigulu ir užsimerkiu. Lietus kuria muziką manimi. Mano plaukais. Mano kakta. Mano akimis. Mano kaklu. Mano krūtine. Mano liemeniu. Mano šlaunimis. Mano kojomis. Mano basomis pėdomis. Mano pirštų galiukais. Trupinu save. Su lietumi. Sau ir joms. Trupinu. Gėlėta suknia prisišlieja prie kūno. Gėlės bėga mano plaukais. Mano kakta. Mano akimis. Mano kaklu. Mano krūtine. Mano liemeniu. Mano šlaunimis. Mano kojomis. Mano basomis pėdomis. Mano pirštų galiukais. Lėtai atsistoju. Žąsys prie kojų. Trupinu. Šventam šulinio vandeniui. Dievo dangui. Ateinančiai šviesai. Metu duoną į žemę. Juodą žemę. Į šulinį. Švintantį šulinį. Trupinu.  Eina paskui duonos, krentančios su lietaus vandeniu į šulinį, aidą. Žąsys.
  Matau save visą. Save be kūniškojo apvalkalo. Nežinia už kokį užmokestį palaimingai sutikto. Matau save. Įžiūriu išsigelbėjimą. Netobulą. Be dievų ir pranašų. Be piramidžių, raganų ir prakeikimų. Be vilties. Be tikėjimų ir melų. Be tiesos ir nevikraus naivumo. Į šulinio gilumą. Į tyrumos priplėkusį vandenį. Į nenumaldomu šalčiu amžinai giedrą įmigusių sienų skambesį. Į tūkstančius kartų gimstantį aidą. Į niekados  neišganantį dievą keikiančias maldas.
Išsiganyk pati išsiganyk
  Į nereiklaus mąstymo maldas. Išnykusio sapnų rytojaus maldas. Į žemę. Nebylią. Žudomą ir niekinamą. Į pelenus. Matau save. Save be kūniškojo apvalkalo. Matau save visą.
Vanduo. Ant rankų ir kojų. Ant nugaros. Ant nulenktų apvytusių gėlių galvų suknios gyvastyje. Purvas po kojomis. Purvas kojose. Purvas baltose žąsų plunksnose. Vėjas. Bangos danguj ir po juo. Lenda į plaukus. Lipa ant rankų ir kojų. Ant nugaros. Ant nulenktų apvytusių gėlių galvų suknios gyvastyje. Vanduo.
  Paskui mane. Žąsys eina. O aš – prie obels. Nuvilkusi gėlėtą švelnumą dovanoju pavargusiais žiedais raudančioms obelims. Šakose svyruoja lietaus ryjama mano suknia. Nuogumą dovanoju aušrai. Atiduodu žąsims. Žemė palieka kūną. Palieka plaukus ir akis. Palieka veidą, kaklą, krūtinę, liemenį, rankas, šlaunis, kojas. Perduoda dangaus vandeniui. Tyram ir šventam. Jau tuoj liausis. Jau tuoj. Jau. Visada taip. Aš panoriu, man užtenka tik pagalvoti, tik pamatyti juodą žemę, pilną baltų baltų obelų žiedų, pažymėtą sukniubusio šulinio klūpėjimo, be lietaus. Ir aš pamatau. Jau matau. Dabar. Juodą žemę, pilną baltų baltų obelų žiedų, pažymėtą sukniubusio šulinio klūpėjimo, nutapytą paveiksle, jau be tamsių vandens dryžių. Su tekančia saule. Saulė į dangų. Vėjas – į paskutinius likusius vandens griovelius mano kūne, o aš – prie obels. Žąsys eina. Paskui mane.
Obelų taku. Šmėžuoja. Senoviškas odinis lagaminas. Žąsys. Aš. Tolumoj. Pasilenkiu ir pritūpiu. Atidarau. Išimu rūpestingai laikraščiuose suvyniotą suknelę. Gėlėtas švelnumas dvelkia nuliūdusiu ilgesiu. Nusvirusios gėlių galvos apvytusios. Šilkas priglunda prie sauso odos baltumo. Pritūpiu. Atsargiai uždarau. Rankos delnas sugniaužia šokoladinio stačiakampio kraštą. Štai ką jis mato, kasryt ateidamas šulinio vandens. Paryčiais. Aš žinau. Ir nė kiek nesirūpinu. Apleisti nebyliai nekalba su žmonėmis. Žmonės nekalba su manimi. Aš kalbuosi su žąsimis. Štai ką jis mato, paryčiais ateidamas šulinio vandens. Tolumoj. Aš. Žąsys. Senoviškas odinis lagaminas. Šmėžuoja. Obelų taku.