Truputi meilės ir daug daug draugystės.

1 skyrius
Net šiurpas nukrečia pagalvojus apie jį. Jis toks... Ne, tikrai jo nemyliu. Na, gal tik truputi. Bijau jį sutikti mokykloje. Gali būti, kad jis į mane nekreips jokio dėmesio. Dėl to labiausiai ant jo siuntu. Tiesa, kad jis labai gražus ir paskui jį sekioja krūvos merginų, bet ir savimi nesiskundžiu. Tačiau tie lepšiai kurie po pamokų man siūlo susitikti- manęs nedomina.
  Vėl pasineriu į svajones apie savo svajonių princą, savo Andrių, kuris man kiekvieną dieną neša gyvų gėlių puokštes „už pitaką“. Tada garsiai sušunku:
- Jis toks, toks gražus... - tariau aš ir norėjau pabaigti sakinį, bet išgirdau...
- O vardas už jį patį gražesnis, - tarė mano vyresnioji sesuo Agnė, kuri ką tik grįžo iš mokslų Londone.
Kadangi mes gyvename Kembridže, o Londonas ne taip jau ir toli, mano sesė grįžta kas antrą savaitgalį, tačiau šitas- išimtis.
- Kodėl taip anksti grįžai? - galima sakyti ištikta šoko, paklausiau. -Iš kur žinai, ką norėjau pasakyti? Gal ten moko telepatijos?
Mano sesuo nenoriai šyptelėjo.
- Mama sakė, kad tu svaigsti dėl Andriaus. Tuos tavo žodžius ji girdėjo ne kartą ir ne du. Iš jos ir sužinojau.
- A, o kas tau, kodėl tokia nusiminus? - dar ironiškiau paklausiau.
- Man, nieko, tiesiog pavargau.
- Tai turėjai eiti pėsčia, ar ką? - norėjau pajuokauti, tačiau pamačiau, kad tai tik pasikeitė į nelabai gerą pusę.
- Kvaiša, - pyktelėjo Agnė, - ai, Neringa, kada tu nustosi?
Norėjau klausti, apie tuos jos žodžius kada tu nustosi, bet iš sesers akių paplūdo ašaros ir aš nusprendžiau- daugiau jos nekamantinėsiu!!!
  Kitą rytą mano nuotaika buvo džiuginanti. Deja, Agnės ne. Ji sėdėjo prie virtuvės stalo, gurkšnojo kavą ir šnekučiavosi su mama.
- Labas rytas, pasauli.
- Ne toks jau ir labas. - atrėžė mama.
- Kas atsitiko? A? Kodėl abi esate tokie rūgpieniai.
- Nekišk nosies kur nereikia- dar pikčiau tarė Agnė.
- Galima gražiau? - pasipiktino mama, - juk neesate baisios priešės.
- Galima, - savo paniurusiu balsu išrėžė sesuo.
Visas rytas buvo sugadintas. Pastaruoju metu pamėgau mokyklą, nes ten susiradau pačią geriausią draugę, savo bendravardę, Neringą. O ir nuo to laiko abi viską darome kartu ir iš matematikos pradėjau gauti ne šešetus ir penketus, o devynetukus ir dešimtukus. Gal reikia Neringos paklausti kas galėjo atsitikti Agnei?
Turiu dar vieną gerą draugą Marių, kurį Neringa yra įsimylėjusi. O ji gerai pažįsta Andrių, kuris patinka man.
Dabar mes kartu su Neringa, kurią visi vadi Neri einame į mokyklą. O štai ir suskambo durų skambutis.
- Sveikutė! - Tariau jai. - Eime?
- Labutė! - Atsakė Neri. - Galime eiti.
Visą rytą kalbėjomės vien apie mano sesę. Neri patarė nepanikuoti, nes pasak jos, tai tik niekai.
- Gal galėtum man padėti gerai susipažinti su Mariumi? -paklausė ji. - Juk žinai, kaip jis man patinka.
- Žinoma. Kada tik nori.
- Tai gerai, tada šiandien po pamokų varom į ledainę.
- Gerai, jei tik pavyks jį prikalbinti. Ikis.
- Iki, - sušaukė Neri ir mes nubėgome į pamokas.
Bet mintyse aš nutariau- išsiaiškinsiu, kas yra Agnei.


                            2 skyrius
Tą dieną, po šešių pamokų buvau su pakilia nuotaika. Svarbiausia, kad kai priėjo Neri, reikėjo kažkaip susižvejoti Marių. O Neri paprašiau, kad ji atsivestų Andrių. Gal taip ir geriau, kad eisime keturiese. Tik staiga toptelėjo- oi. Mama apie tai nieko nežino.
- O štai ir mes!!! - šūktelėjo Neri vesdamasi parankėje Andrių.
- Negąsdink... - su pasibaisėjimu tariau jai. - Gal turi mobilų- man reikia pranešti mamai, kad grįšiu vėliau.
- Dar klausi. Žinoma, kad turiu. - Nusijuokė Neri, bet šypsena greitai dingo jai iš veido. - Pala, nerandu.
- Kol surasi, aš einu ir susirasiu Marių.
- Aha, eik. - atsakė ji.
Nuėjau į 10d kur pasiteiravau Mariaus.
- Luktelk truputi, aš tuojau apsirengsiu. - tarstelėjo jis.
Po kokių penkių minučių mes jau buvome mokyklos kieme.
- Dingo mano telefonas. - apsiašarojusi kalbėjo Neri. - Kažkas iš manęs jį nukniso.
- Koks jis buvo? - paklausė Marius?
- Jis- NOKIA 6100. - kūkčiodama atsakė.
- Šitas? - pasiteiravo Marius.
- Taip tai jis. Duosi?
- Dar klausi. Aišku...
Staiga Marius pritilo, bet paskui pridėjo:
- Kad ne.
- Ei... - supanikavo Neri.
- Nu imk, kol neapsigalvojau. - Nusijuokė Marius. - O kodėl pas tave parašyta pupulis, o to pupulio numeris yra toks kaip mano?
- aaaaaaaa... - nesugalvojo, ką pasakyti Neri.
- Viskas, einam. - nutildžiau juos. - Tai duosi man paskambint?
- Aišku.
Kol surinkau numerį, Andrius įdėmiai mane apžiūrėjo. Gal dėl to, kad buvau su miniaku, o gal dėl to, kad jam kažką reiškiu.
- Ko spoksai? - norėdama nuslėpti palaimą prikaišiojau jam.
- Sorrius, nepyk.
- Klausyk, nebūk erelis, nes sparnus tuoj apkarpysiu.
- Gerai, gerai, tik duok leteną.
- Aš tokių nesinešioju. - nors ir suprasdama apie ką jis kalba, atrėžiau.
- Na gerai, tada ranką.
- Čia jau kita kalba. Imk.
Buvau tokia patenkinta, kad net norėjosi atsisėsti ant debesėlio. Šiek tiek nužvelgiau Neri ir Marių. Jie atrodė kaip tikri balandėliai. Staiga išgirdau:
- Stok!!! - bet aš jau buvau nusviesta  vos ne į kitą kelio pusę.
Atsipeikėjau tik kažkokioje baltoje patalpoje. Paskui išvydau savo draugų veidus. Tada priėjo ir mama, Agnė bei tėtis.
- Kas nors negerai? - paklausiau kvailu tonu.
Visi nusijuokė. Tada prabilo sesuo:
- Kai kitą kartą sugalvosi lysti po ratais, paleisk Andriaus ranką, nes vos nenusitempei ir jo.
- Ką? - paklausiau kaip kokia ką tik pradėjus kalbėti mažvaikė. Paskui supratau. - A, dabar aišku, kodėl kutena pėdą.
- Taip, dėl to, kad patempė sausgyslę. - Pridėjo daktaras.
- Aha, kitą kartą atsiminsiu, kad pirmiausia reikia pakišti pėdą. - Nusijuokiau aš.
- Poryt važiuosi namo, o ketvirtadienį šliauši į mokyklą.
Visi nusijuokė, aš taip pat. Visą trečiadienį būsiu namie. O šita priežastis man padės išsiaiškinti kas nutiko sesei.

                                    3 skyrius
Vos atgulėjau nuo pirmadienio popietės iki trečiadienio ryto ligoninėje. Kai grįžau namo, sesers nuotaika buvo pasikeitusi į gerąją pusę. Iš kart po pamokų pas mane kaip ir ligoninėje užsuko draugų trijulė. Tačiau nebuvo labai smagu, kai jie pranešė, ką reikia padaryti namų darbų. Negalėjau patikėti ką išgirdau. Kur ritasi šitas pasaulis, jei matkės mokytoja uždavė tiek namų darbų.
- Gal jai reikia į beprotnamį nuvažiuoti, kad paskirtų specialų gydymą. - nesusivaldžiau ir surėkiau taip garsiai, tačiau dėl to nesijaudinau. - nuo 90 iki 110 pratimo? Aš gerai išgirdau? Ankščiau vos porą užduodavo.
- Ir dar sakė, kad ateis nauja matiokos mokytoja, todėl šiandien reikia daug padaryti, kad rytoj galėtumėm normaliai atsisveikinti. - paaiškino Neri.
- Jo, - pridėjo Marius, - kiek girdėjau pas mus su Andriumi bus irgi ta kita.
- Ir kiek žinau, ji yra jauna graži, važinėjanti su bemsu... - pridūrė mano berniukas.
- Gerai, gerai, - nusijuokiau aš. - o ką tu norėjai pasakyti, Neri?
- Taip, norėjau pasakyti, kad pas mus klasėje per daug mergaičių ir traukėme burtus, kuri turės eiti į kitą klasę, tai yra pas tave.
- Ir kam taip pasisekė? - tarstelėjau aš.
- Ir spėk, tai buvau aš.
- Nepūsk arabų. - negalėjau patikėti tau, ką man pasakė.
- Taip, tai aš. Aš.
- Na gerai, kiek žinau, turėtum mus pavaišinti arbata, - įsiterpė Andrius. - nes ligoninėje žadėjai.
- Aišku, pavaišinsiu, jei duosi butuką čia, čia ir čia. - nurodžiau būtent abu žandus ir nosį, kuriuos buvau specialiai išsitepliojusi karamele.
- Sutarta.
Gerdami arbatą šnekučiavomės apie viską iš eilės. Po kokios valandos toji trijulė išėjo ir aš nusprendžiau iškamantinėti seserį. Nušlubčiojau prie jos ir paklausiau:
- Kas tau po velnių yra? Kodėl esi toks rūgpienis?
- Na, gerai, papasakosiu. - pagaliau atsileido Agnė.
Ji pasakojo ilgai, bet nenuobodžiai. Dabar jau žinau, kas nutiko. Iš jos atėmė mobilų telefoną, pasą, kredito kortelę bei gautus gimtadienio proga pinigus. Bet kodėl ji nepasisakė mamai?
-Dar klausai? - paklausė ji.
- O taip, žinoma. Bet dėl ko nepasakai mamai?
- Mamytė supyks. - atsakė jinai.
- Ant tavęs? Juk ne tu atėmei.
- Žinoma, kad ne aš, bet...
  Kai baigėme pokalbį grįžau į kambarį. Įdomu, ar diktofone yra dar nepasibaigusi juostelė? Paklausiau per magnetofoną įrašyto pokalbio. Viskas įrašyta. Paskambinau Neri, bet atsiliepė jos mama.
- Laba diena, gal galėtumėte pakviesti Neri?
- Lukterk minutę, aš tuojau.
Išgirdau, kaip Neri mama kviečia Neri prie telefono.
- Alio? O čia tu... ko norėjai?
- Užbėk pas mane!!!
- Aha, užbėgsiu.
Po penkių minučių ji jau buvo čia.
- Pasakok, kas atsitiko? - nekantraudama paprašė ji.
- Klausyk.
Įjungiau magnetofoną. Girdėjosi mano ir Agnės pokalbis.
- Man kažkas labai keista, - tariau, - gal sesuo nuo manęs kažką slepia. O gal jai nutiko kažkas rimto?
- Nežinau ką pasakyti. Gal tik tai... Andrius ir Marius čia.
- Nejuokink. - atsakiau.
- Ji nejuokauja. - Tarstelėjo Andrius. - Na, pupa, kaip laikaisi.
- Blogai, - susierzinusi atrėžiau, - ryt į mokyklą reikia.
- Nieko, pakentėsi. - Pridūrė Marius.
Dabar visi perklausėm kasetę, o po to nusprendėm visi. Sužinosim tikrąją Agnės paslaptį.


                      4 skyrius
  Šią popietę paprašiau mamos, kad leistų mano draugų trijulei pernakvoti pas mus. Galvojo ilgai, bet pagaliau sutiko. Pasakiau mamai, kad aš ir Neri gulėsime vienoje, o Andrius su Mariumi kitoje lovoje. Bet kur tau. Kai mama palinkėjo labos nakties, iš kart apsikeitėme vietomis ir aš pasikviečiau Andrių, o Neri nuėjo pas Marių į lovą. Tačiau visą naktį kartu nemiegojome, nes kai Marius užsinorėjo miego, teko grįžti atgal. Visi užmigome tik pusę keturių. Jei įdomu, kada atsikėlėm, tai geriau neklauskit, nes jus ištiks šokas. Nors, gal pasakysiu. Mus žadino, bet gerokai pavėlavome į mokyklą. Iš tikrųjų tai net nėjome, nes būtume suspėję tik į  šeštąją pamoką. Kadangi šiandien turime tik aštuonias, todėl mama leido neeiti.
- Ar žinot, kad renkama vaikinų komanda? Reikia šešių. Tiesa, merginos, kurios yra dvyliktokės jau baigė savo palaikymo komandos kadenciją, todėl reikia naujų.
- Liuks, tai gal užsiregistruojam? A? - atsakė man Neri.
- Jo, o mes eisim į atrankines. Juk mums kvadratas patinka.
- Tai varom.
Nuskubėjome į atrenkamąjį kabinetą. Jame buvo krūvos paauglių, kurie norėjo užimti komandų vietas. Prasėdėjome jame dvi valandas, kol atėjo mūsų eilė.
- Pasistenkit, nes kol kas radome tik tris palaikymo komandos merginas ir keturis kvadrato komandos vaikinus. - tarė viena iš teisėjų.
- Nesijaudinkit, mes mokame...
Aš ir Neri sušokome savo sukurtą šokį.
-Kokia laimė- mes priimtos. - tariau Neri.
Šį dalyką sužinojau iš teisėjų.
- O, kad tiems pasisektų.
Po kokių  dešimt minučių  išėjo ir jie, tačiau jų mimikos nebuvo labai linksmos.
- Kas yra? - kuo švelniau paklausiau.
- Vienas, du trys... - šūktelėjo Andrius, - MUS PRIĖMĖ.


                            Po mėnesio
- Paskubėkit!!! - šūktelėjau palaikymo komandos merginoms, - pavėluosime, o juk dar reikia šokį pasikartoti.
- Nepamirškite šūkio.
- Čir lir kip... - sušaukėme visos.
  Kad būtų aiškiau- pasakysiu. Aš- komandos kapitonė, Neri- vice kapitonė, o mūsų komandos narės tai: Vaida, Erika ir Renata.  Andrius- kvadrato kapitonas, Marius- vice kapitonas, o jų žaidėjai- Tomas, Lukas, Tadas bei Maiklas.
- Dabar kvieskime Ciklopus. - tarė teisėjas.
Ciklopai- priešininkų komanda.
- Kapitonas- Aurimas, vice kapitonas- Denis, ir komandos žaidėjai: Alanas, Darius, Berdas, ir Klaidas. - pristatė Ciklopų treneris.
- O dabar- Sakalai. - pakvietė tas pats teisėjas.
Mūsų komanda- Sakalai, o mes jų palaikymo komandėlė.
- Kapitonas- Andrius, vice kapitonas- Marius, bei komandos žaidėjai- Tomas, Lukas, Tadas ir Maiklas. - Pristatė Mūsų treneris.
- Pakvieskime į salę Sakalų palaikymo komandą- Kristales...
- Komandos šokėjos- Vaida, Erika ir Renata. Vice kapitonė- Neri.
Visi vaikinai tiesiog pašoko ir tribūnų, pradėjo ne savais balsais šaukti, kokia jinai graži ir taip toliau.
-Kapitonė- Neringa. - baigė komentatorius.
  Kai išėjau aš, nenoriu girtis, bet pasakysiu, visi vaikinai išvertė akis ir pradėjo seilę varvinti. Sušokome šokį, o pasibaigus varžyboms- pakartojome. Rezultatai- triuškinantys. Žaidė 11 kartų, tačiau mūsų vaikinai tik kartą prakišo.
  Grįžau namo, o kadangi buvau tokia nusikalus, tai spėjau tik nusiauti batus ir nenusirengusi kritau į lovą. Jau beveik užmigau, tačiau pradėjo piltis sveikinimų skambučiai. Nuo 22 iki 23. 30 kalbėjau telefonu. Kai baigėsi šnekos- iš kart nulūžau.
  Ryte buvo sunku keltis. Vos praplėšiau akis. Tik viena paguoda- šiandien sutiksiu jį.