basa per sniegą
aš einu gatve
visi jau miega
o lauke taip šalta
jaučiu ledinį grindinį
po kojom
jaučiu aš baisų skausmą
bet aš nesustoju
cigaretė smilksta
vėjas ją gesina
ir oranžinė šviesa
tirpsta mano delnuose
na, sustok gi!!!
negirdi ane?
nenori?
vėl praėjo
geležinės šviesos
į mane neatsisuko
kelias, sniegas
šaltis ir tamsa
nėr nei baimės nei drąsos
tik svetimam lange šviesa
praeivis, antras, trečias
jie mano, kad jie viską žino
bet ką apie žmogų tu žinai?
paklausiu jų...
jie nusisuks, neatsakys, dar sumurmės,
ko aš prie jų lendu ir nueis...
ir vėl šukės į mano širdį
suduš jos ir šį kartą
na, kodėl gi nieks negirdi
kaip nukrenta stiklo skeveldra...
taip, šalta ,
o aš einu basa
per sniegą
o galvoje tie milijoniniai miražai
šviesos ir gėrio
tamsos ir neapykantos...
na, kam to reikia?
ei, atsisuk, išklausyki mano dainą
aš tau dainuoju
tarsi maldą ją...
jie vėl šalti, praeina
užsiriša akis aklumo skarele
užsideda gerumo kaukes
ir genialumo monetą įsideda į batą...
kaip pasakoj..
jaučiuos kaip pasakoj...
gal beprotystė, bet tikrovė
gal čia aklumas, bet matau...
o meile, kodėl sustingai
tu manoj širdy
kodėl nepadedi sušilti mano sielai...
jis atsisuko, pažiūrėjo...
paklausė kas? prisidegti nori?
nusišypsojau...cigaretė vėl smilksta,
o aš tiesiog norėjau šilumos...