Kelkis žmogau

Kam eini žemyn, pasaulio grožio nepamatęs.
Kam krenti gilyn, gero žodžio niekam nepasakęs.
Ir manai, kad tu laimingas, kad visi tokie.
Nors laimės paukštę mato, deja, tik kitokie.

Ar ieškai kelio, dugno beprasmybės,
Ar matai kraštą mūs visatos, tos beribės?
Gal sakai: Aš laimingas, man gerai,
Nors savo sielą užmarštim  girdai.

Pasaulis nelaimingas – verkia saulės lietumi,
O gyvenimas, nereikalingas, dvelkia žemės medumi.
Jei nelaimėj džiaugsmą tu matai,
Tai žinok, - tu pasaulį šį jau palikai.

Ir grįžti jau nebegali,
Kol sapnai keli
Aplankys pasaulį tavą,
Kol kažkur, toli, matysi veidą savą.

Eik į šviesą. Ar tu ją regi?
Tu jau esi sapnų šaly.
Tad pakelki galvą aukštai,
Nes miegojai tu labai kietai.

Kelkis, eik, gyvenk, kaip dera.
Žadink ir sakyk gyventi gera!
Juk beprasmis miegas, jums pasaulio neatstos,
Tad gyvenk, ieškok tikrosios laimės, Tos.

Tos, kuri nedings, nors dangus ir žemė išnyks,
Net jei, visas pasaulis sugrius ir gėlės nuvys.
Nepasiduok ir žinok kur eini,
Tada nepaklysi Tu sapnų šaly. 

Laimę, nešk Tu į pasaulį,
Kur visiems košmarai dar sapnuojas,
Ir gražu bus mūs pasauly,
Meilė sups visus, gyvenimas bus prasmingas…