Paskutinę dieną...

Jau visą dieną lijo. Savižudžiai lašai šokinėjo nuo pageltusių medžio lapų ir taškėsi į dumbliną šaligatvį. Šilta bobiška rudens diena. Mieste A ramu.
Žingsnis po žingsnio badžiau šaligatvį. Atrodo bėgau nuo Jo, bet iš tikrųjų... nuo savęs. Lietaus kvapas viliojo eiti tolyn. Keistas vidinis juokas iššaukė neritmingą nervinę šypseną. Raktą palikau ant naktinio stalelio. Keista palikti tai, ką metus vadinau savo namais. Tada Jis kvailai į mane pasižiūrėjo ir... ir nieko. Išėjau, kad būčiau sustabdyta, bet išėjau.
Aš bėgau nuo savęs. Nuo savęs tokios kaip prieš metus. Skraidančios ir nepagaunamos... Ir aš jau nebe ta. Protingesnė? Nemanau... Tiesiog bėgu... Pabėgti nuo savęs, nuo kitų, nuo to prakeikto bėgimo... Nuo meilės, neapykantos.. Neapykantos neapykantai ir meilės meilei. Nes jau nebėra, ką mylėti, ir niekas nėra vertas neapykantos.
Nenumaldomas noras pabėgti iš to prakeiktųjų miesto A.
<... >
Mašina sustoja (tuščios kišenės įpareigoja rizikuoti). Už vairo keista dama (visa ši diena keista) Veidą stingdė ašaros. Šypsojosi. „Sėskis“-tarė ji. Suabejojau. Turbūt tai pastebėjusi ji: „Važiuoju atpažinti savo vyro... lavoninėj“ (Pauzė) „Kur trauki? “ Nereikalingas man ir gelbstintis ją atvirumas... „Kur važiuojat? “- iškošiau pro dantis norėdama užmušti tvyrančią tylą. „ Į Niekur (vos pastebimai lūpomis ištarė ji)... Į Sostinę“ Šyptelėjo. „Mums pakeliui“ – nežinau ar į pirmą, ar į antrą teiginį atsakiau jai.
Lijo visą kelią. Vis pasirodančios ašaros vairuotojos veide, keistas tylus nervinis juokas, nejauki tyla... Kodėl visada lyja paskutinėmis dienomis?
<... >
Stoty buvo ramu. Išsekęs lietus varvino paskutinius savo nuodus. Perone kabantis laikrodis tartum sustingo. Už paskutiniuosius nusipirkau skanios (netikėtai) kavos iš aparato. Atsisėdau ant šalto mūrinio suolelio pasitiesus vakarykštį laikraštį. Apsidairiau ar saugu ir užsikėliau kojas (visada atsiranda senutė nusivylusi mano nešvariais batais ant „šventojo“ suolo). Sėdėjau viena, nepažįstamame mieste, su plastikinės kavos puodeliu rankose. Jauku. Ant gretimo suolelio sėdėjo tėvas su vaiku. Laukė naktinio traukinio į pajūrį. Vaikas garsiai skaitė prancūzišką laikraštį. „Papa m‘a frappé une fois, mais je ne m‘en souviens plus, c‘était le jour de ma naissance“*. Prancūzų kalba tokia romatiška, kai jos nesupranti. Naktinis traukinys atvažiavo. Nuvažiavo naktinis traukinys. Paskutinis traukinys...
<... >
Nuo tilto matėsi Sostinės šviesų pašvaistė. Šlapi turėklai kvietė prisėsti ant... Rudeninė ramybė hipnotizavo... Sunkios batuotos kojos lengvai suposi gaivinančiam vėjyje prisodrintame optimistiškai mirusiais lapais. Apačioje važiavo paskutinis traukinys į rojų...
„Palaukit ir manęs..! “


* Tėtis mane mušė vieną kartą, bet daugiau niekada, tai buvo per mano gimtadienį.