sutemos

Per parkų sutemas
iš lėto brenda sielos,
išpuoštos raižiniais ir persmelktos tylos,
į jas tarsi į drobes linines įstringa
pasaulio mintys, ieškančios tiesos...

Todėl rytais, kai iriamės per pievą,
ir plaukuose plevena jazminai,
aš tau skinu rytinį Dievo šypsnį,
o tu sakai, kad tai tėra lašai...

Bet aš tyliu, nes dovana pražįsta,
kai jai priaugam sielos pėdomis,
ir tyloje išgirdę savo ilgesį,
surandam raktą atrakint durims...