***

Išeik, palik ramybėj mano sielą,
Bjaurus paveiksle žemiškojo kūno,
Išnyki pragare aitriam, kur tūno,
Gličiam purve juodi velnių šešėliai.

Kvatok, kol žemėj kenčia sielos nekaltybė,
Ugny širdis, sugundyta pabaisų.
Tik pasitrauk ir neškis pažinimo vaisių,
Paniekinta gyvenimo saldybe.

Nereikalinga sielos džiaugsmui tava mintis beprotė,
Nei pavyduolė ar aistringoji atšliaužianti nuoga,
Ir su raupsuota, peilį keliančia minties ranka
Išmokstama kovoti.

Nuo šiol, nebesiklaupsiu aš, prieš aukso veršį perlų dantimis,
Nepulsiu po laimingais sotumu sparnais, smalos juodumo,
Nebeieškosiu demoniškų burtų ir kerų auksinio dūmo,
Kai tik lašu tirpiu nukrisi į tamsiausias vandenų gelmes,

O, malonumų pavergtas paveiksle žemiškojo kūno,
Pranyk gūdžiuos nakties verpetuos, kur šunys alkani aitrios liepsnos
Pjudys tave lig neišauštančios dienos,
Riksmuos piktadarių ir prakeikimų liūne

Paskęsime vistiek abu, godume žvėriškai saldus,
Švelni lig pražūties puikybe, saldus liežuvi melo,
Klausiaus tavęs, kolei mana širdis apsalo,
Kolei tapau maištingai keršto bangai pavaldus,

Sugriovusiai mano maldos šventovę, Viešpaties namus,
Kuriuos lipdžiau iš meilės duonos, o Jis juose neapsilankė,
Brangesnė Jam stiklinių sodų, debesų žydrų padangė,
Negu būtis mana, tartum kritimas lapo neramus,

It dingstantis miškų platybėj skrydis vėjo.
Kaip būsiu nubaustas, kad aš, apakintas tamsos, laše ir smėly dykumų,
Tiksliam it laikas, trapioj viršūnėj amžinų kalnų
Jo veido vienišo it plunksna ežere nepastebėjau...